Kaip mes gavome istorinius Joniškio miesto pasus
Pasiėmėme užduočių knygeles iš Joniškio turizmo ir verslo informacijos centro. Kai kurios iš mūsų žinojo, kad užduotys skirtos penktokams, bet kitoms apie tai neprasitarė. Užduotys išties buvo labai rimtos ir vedė mus nuo vieno objekto prie kito. Štai pavyzdžiui prie bibliotekos žiūrėjome į istorinius joniškiečių herbus ir aptarinėjome, kokias pavardes turintys žmonės kokioje gatvėje gyvena dabar.
Su ypatingu dėmesiu tyrinėjome šį namą. Knygelėje buvo jo brėžiniai, todėl skaičiavome langus ir nustatėme, kad ir prieš 100 metų pirmam aukšte buvo trys langai, dvejos durys, bet vienos durys yra peršokę į kitą vietą. Knygelėje įrašytas klausimas buvo apie kai ką kitą… ir mes jau turėjome teisingą atsakymo variantą, bet atėjo tokia moteris ir pateikė klaidinančių žinių. Visos kažkodėl ja patikėjo, išskyrus mane. Bet aš garsiai nekriokiau, tik tykiai burblenau „kodėl ja patikėjote, juk ji negyveno čia prieš šimtą metų, tai iš kur gali žinoti”, ir savo užduočių knygelėje vienintelė pažymėjau teisingą atsakymą.
Užduočių knygelėje buvo pasakytą – eikit, mano vaikai, prie sinagogos, ten yra trečiasis objektas. Atėjom ir užduotis įvykdėm be didelių diskusijų.
Joniškio vartotojų bendrovės pastatas mums sukėlė klausimų. Pavyzdžiui tokį – kas čia bus, kai suremontuos?
Na? Kas toliau? Ar žinojome, kad Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios bokšto aukštis net 59,83 metrai? Ar žinojome, kad latviškai ėmimas į dangų vadinasi Debesbraukšana? Ir koks gi sekantis klausimas įrašytas knygelėje?
Klausimas buvo sudėtingas. Paskaitėme naujai pastatytą informacinę lentą, atsakymo neradome. Įėjome į bažnyčios vidų, atsakymo neradome. Pasijungėme gūglą, atsakymo neradome. Va kai paskambinome vargonininkui, tik tada paaiškėjo… ir visos savo knygelėse pažymėjome teisingą atsakymą.
Kas tebeturėjo gebėjimą skaityti be akinių, balsiai paskaitė apie iškilią Joniškyje gimusią asmenybę. Knygelėje nebuvo parašyta, ką ji veikė Krokuvoje, o mes būtinai norėjome sužinoti. Tai ir sužinojome, nesakysiu iš kur.
Prie to paties pastebėjome, kaip jau sužaliavę berželiai. Rytą dar buvo plikos šakelės, o dabar jau sužaliavę. Pala, gal tos plikos šakelės buvo ne šiandien rytą, gal užvakar rytą. Gal… O dabar jau sužaliavę.
Ką veikėme šioje vietoje? Gi pasakojomės asmeninius prisiminimus apie rašytoją Jolitą Skablauskaitę.
Apžiūrėjome ko yra knygų namelyje. Eidamos link sekančių užduočių truputį susiginčijome, kuriam pastate dirbo Joniškio dantistai tais laikais, kai reikėdavo 6 valandą ryto ateiti ir užsiimti eilę į dar uždarytą registratūrą.
Atlikome dar dvi smagias užduotis, kurių fotoreporteris nebeužfiksavo, bet prašau neabejoti, užduotys atliktos, barzdos suskaičiuotos, knygelėse teisingi atsakymai apibraukti. Tada visos išdidžios prisidavėme Joniškio turizmo ir verslo informacijos centrui. Ir dabar turime po istorinį Joniškio miesto pasą. Valio, valio!