Dviračiais po Kriukų seniūnijos dvarvietes

1 stotelė: Lieporų (Brašhofo) dvaras. Ten žygio pradžia, dviratininkų susitikimo vieta 2021 metų birželio 24 dienos 14 valandą.

Jis labai paslaptingas, tas Lieporų (Brašhofo) dvaras. Yra šiek tiek išlikę pastatų, žymisi tvenkiniai, buvęs parkas, bet viskas susislėpę už šeivamedžių, dvimetrinių dilgėlių ir garšvų, ar kas jos ten tokios baltais žiedynais.

Pradžioj pavaikštinėju po dvarvietę savarankiškai, o paskui sužinau, kad 1846 metais dvarą įsigijo Karolis Brašas. Nuo tada jis išdidžiai vadinamas Brašhofu. Po jo mirties dvarą su žemėmis, trobesiais ir palivarku paveldėjo Teodoras Eugenijus Brašas.

1925 metais Žemės reformos valdybos nutarimu 607 hektariai Lieporų dvaro žemės buvo perimta valdžios žinion. Kur tada dėjosi Teodoras Eugenijus Brašas su žmona Teresa? Spėlioju, turbūt žemės neteko, bet rūmus tebeturėjo? 1927 metais Lieporų–Brašgofo dvaras gavo naują pavadinimą, jis tapo Lazdiniškiu kaimu.

Sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas ir perduotas Lazdyniškių tarybiniam ūkiui. Rūmuose, kurių nebėra, dviaukščiuose, su balkonu. įsikūrė kontora, apsigyveno šeimos. Fachverkiniai pastatai buvo naudojami ūkio reikmėms.

Kažkas ir dabar buvusiuose dvaro pastatuose gyvena už vešlios žalios augmenijos sienų.

Pastatus pasiremontuoja pagal poreikį ir galimybes. Ir gyvena.

Apžiūrėti dviračio žygių dalyvių ateina Runcis. Dviratininkai, reikia pasakyti, išgyvena jaudinančių akimirkų, nes viena dalyvė patiria sveikatos problemų, o visi kiti vieningai ją globoja ir pergyvena. Bet viskas bus gerai, dalyve pasirūpinta, jos dviračiu bei sportbačiais irgi, o visi kiti išmina dviračiais link sekančio dvaro ir jo istorijos. Žygio vadas vardu Violeta.

2 stotelė – programoje įrašyta Lieporų Kaucminės dvaras. Turbūt ten ir nuvažiavome, nors Jūsų korespondentė nelabai orientavosi, kurlink judame, mynė paskui kitus ir tiek.

Atvažiavome į labai gražią vietą, iš visų pusių apsuptą medžiais. Stebuklų stebuklai, bet ten grojo muzikantai Ale Va, o ant staliuko buvo visokių gardumynų, kuriuos mes karštavojom.

Du labai puošnūs sūriai, labai gardūs. Mums buvo pasakyta, kad jie iš Latvijos, o ąžuolo lapai suteiks mums stiprybės. Valgėme juos su šviežutėle braškių uogiene, o apie kalbėjome… o apie ką kalbėjome, tai garantuotai niekas neatspėtų!

Žinokit! Apie elektrolizę ėjo kalba! Ta graži medžiais apsupta aikštelė – dvarvietė, priklausiusi Grotusų giminei, iš kurios kilęs Teodoras Grotusas, elektrolizės atradėjas. Dabar tik nušienauta pieva, o 1894 m. čia be gyvenamojo namo dar buvo 14 ūkinių pastatų. Mes šiek tiek sužinojome apie dvarą ir jo šeimininkus, o paskui buvo viktorinos ir žaidimai.

Tada netikėtai paaiškėjo, kad jaunieji žygio dalyviai visiškai nežino, kas per medinės konstrukcijos stovi atremtos į ąžuolą. Gi žaginiai! – jiem sako vyresnieji. Jaunimui neaišku, nei kam jie reikalingi, nei kaip pasistato, nei kur ten jų babytės įlįsdavo miegoti kai buvo jaunos. Šitam gražiam chaose žaginiai buvo paimti ir nunešti…

… ir pastatyti. Šienu nebeapdėjom, ir be jo vaizdas buvo daugmaž aiškus. Atlikę šviečiamąjį darbą elektrolizės ir žaginių srityse ramia sąžine pajudėjom toliau.

Malgužių dvaras!

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ten nieko nėra, tik keli akmeninių pastatų likučiai, tik šeivamedžiai ir buvusios fermos. Tik iš pirmo žvilgsnio taip! Bet atsiveria ypatingosios visą reginčios akys, nes su mumis yra Violeta, todėl su mumis yra ir Tysenhauzai, von der Ropai, Kaizerlingai…

Atsistojus prieš bravoro griuvėsius tariami burtažodžiai. Mums atsiranda vyno! Tikrai, garbėsžo, atsiranda vyno, aš pati jo gurkštelėjau!

Tada mes žiūrime į vandenį, kuris juoduoja tarp žolių ir krūmynų. Mes norime pamatyti varles, kurių proproproseneliai būdavo patiekiami ant Kaizerlingų stalo klasicizmo stiliaus medinių rūmų menėje. Galbūt pažiūrėjus į nuotrauką atrodo kažkokia nesąmonė, bet kokie laimingi mes į tą vandenį žiūrėjom, ak, kaip žiūrėjom, nes pamatyti varles būt buvusi pramoga neišpasakyta. Net ir nepamatę, patyrėme džiugesį, vien nuo žiūrėjimo į juodą vandenį tarp vešlių bruzgynų.

Violeta pažadėjo, kad nuves mus iki Latvijos! Mes per tuos karantinus ir pandeminius suvaržymus jau taip seniai Latvijos neregėjome, taigi žinoma, kad labai apsidžiaugėme ir nusekėme paskui. Ten paėjus iki tų medžių, pasukus į kairę yra tokia labai graži alėja. Tokia graži graži. Visi ta alėja ėjome, o mes su tokia maža mergyte vis sušukdavome: kaip čia gražu!!!, nes tikrai buvo gražu. Maždaug kas dvidešimt žingsnių vis sušukdavome kaip čia gražu, nes nebuvo įmanoma išturėti nesušukus. Dabar kai bandau atsiminti, kas per gražumas, nu lyg ir nieko stebuklingo, bet mus tada buvo užplūdęs bais stiprus laimės jausmas, todėl ir šūkavom.

Alėjos gale radom rapsus. taip nusprendėme, kad jie jau auga Latvijos žemėje, tada pasidairėme įrodymų, tai yra pasienio stulpų. Tada atėjo žygio vadas Violeta ir pasakė, kad rapsai dar Lietuvoj, bet iškart už rapsų jau Latvija. Patikėjom.

Tada ėjom dar kažkur, kviečių nemindėm, nes per technologines vėžes. Paėjom, tada sukom į kairę. Nežinau, kur ėjom, bet sekiau paskum, nes buvau užburta bei apžavėta.

Ten buvo didžiuliai ąžuolai, penki ar šeši. Tokie dideli ir gražūs, kad norėjosi juos apsikabinti arba šiaip pasėdėti šešėlyje. Ir buvo akmeninis antkapis su užrašu, su vardais Keyserling ir 1836. Netoli – sovietmečio fermos, o dar – kažkokia baisi istorija apie pelkes ar duobes. Tikrai turėsiu dar ten pabuvoti, ir tą istoriją turėsiu užsirašyti, nes dabar nebepamenu jau.

Važiavome dviračiais toliau, per žvyrkelius bei Blauzdžiūnus, važiavome pasidžiaugdami vasara ir savimi.

Tada pamačiau Madvilionių dvarą, apie kurį, išgelbėtą nuo pražūties, pastaraisiais metais buvau tiek daug skaičiusi, bet iki tol neregėjusi.

Ten buvo giesmių, dainų, apdovanojimų ir kiaušinienė. Bet nebe viską užfiksavau, nes dangus niaukėsi ir žadėjo liūtį, todėl tik su lašiniu už lūpos, bet be kiaušinienės išmyniau į Joniškį.

Pro Latveliškių dvarą, kurio pastatų dar yra šiek tiek išlikusių, bet nuo kelio įspūdingiausiai atrodo ši liepa.

Koks puikus buvo žygis!

Žygį po Kriukų seniūnijos dvarus organizavo Joniškio KC Kriukų ir Lieporių skyriai, kuriuos nuo 2021 metų birželio 24 dienos aš gerbiu ir myliu.

One thought on “Dviračiais po Kriukų seniūnijos dvarvietes

  • 2022-07-02 at 21:49
    Permalink

    Ačiū už reportažą ir nuotraukas Dviračiai po Kriukų seniūnijos dvarvietes 2021-07-31. Deja, nesuprantu lietuvių kalbos ir naudojuosi kompiuteriniu vertimu. Turiu klausimą dėl Latveliškių, kurį minite savo pranešimo pabaigoje. Prašome atsiųsti man savo elektroninio pašto adresą. Didelis ačiū.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *