Kur Joniškyje buvo bufetas?

Joniškio kultūros namų bufetas
Joniškio kultūros namų bufetas. Nuotrauka iš Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus

Prieš kokius keturiasdešimt metų Joniškyje buvo keli bufetai. Ne valgyklos ir ne kavinės, ir ne tai, ką žodis „buffet“ reiškė likusiame pasaulyje. Sovietinis obščepito taškas, kuriame buvo galima užkąsti. Anų laikų vaikams (kuriems šiandien per penkiasdešimt)  bufete pavalgyti būdavo ypatinga šventė. Atrodė, kad ten labai skanu.

Čia yra kolektyvinis bandymas prisiminti, kur Joniškyje buvo bufetai ir kokie jie buvo.

Bufetas buvo Vilniaus gatvėje, ten, kur dabar buitinės technikos parduotuvė. Stovėjo aukšti stalai. Buvo sosiskų ir sardelių su troškintais kopūstais. Atsigerti galėdavai nusipirkti kakavos arba kavos. Pagal kai kurių joniškiečių prisiminimus, ten ir svaigalų įpildavo sočiai. Palijus įėjimą apsemdavo vanduo, reikėjo eiti ant per plytas padėtą lentą. Išgėrusieji išeidami retai bepataikydavo. Todėl įstaiga vadinosi poplavokas. (Tikrai?)

Paskui viduje staliukų nebeliko. Galėjai ko nors nusipirkti ir išsinešti. O kaip dešrelės? Ir dešreles galėjai nusipirkti, jas duodavo į ranką. (Tikrai???)

Kultūros namuose irgi buvo bufetas. Per koncertų ir spektaklių pertraukas visi eidavo į bufetą ir stodavo į eilę. Ko ten būdavo, kas ten taip viliodavo? Petrauka pasibaigdavo, eilė – ne. Prasidėjusią antrą koncerto/spetaklio dalį nuolat trikdydavo iš bufeto grįžtančių žiūrovų durų darinėjimas ir brovimasis į savo vietą. Bet negi praleisi pertrauką į bufetą nenuėjęs?

Buvo laikai, kai kultūros namų bufetas veikdavo tik per renginius, o buvo laikai, kai visada. Oi,ten būdavo faina, labai smagu ir jauku. Užėjus vis ką nors susitikdavai, tai buvo vieta, kur viskas prasidėdavo ir vieta, kur viskas baigdavosi. Vieni sako, kad jokių mėsų ten nebuvo, kiti prisimena storas skanias sardeles… na ir kavos, konjako (tada brendžius vadindavo konjakais), saldumynų.

„Eglėje“ pirmame aukšte buvo bufetas.  Buvau parašiusi, kad po laiptais, dabar taisausi: ne, ne po laiptais, iš ten į bufetą vedė stiklinės durys, kurios gana dažnai būdavo uždarytos.  (žr. Lionės ir Sauliaus komentarus). Šiame bufete prašmatniausias pyragaitis – kakavinis biskvitinis, su kakavinio sviestinio kremo rožyte. Labai gundantis, bet žiauriai brangus (22 kap.). Ar buvo ko nors išskyrus saldumynus? Populiariausias gėrimas – pomidorų sultys, atsukus kraniuką įleidžiamos į briaunotą stiklinę iš didelių stiklinių kūgių. O sako, kad ten pilstydavo dar ir vyną: kol žmonos šmirinėdavo po Eglės antrą ir trečią aukštus, vyrams pakakdavo pirmojo, išgeriant bufete stiklinę kitą vyno.

Sako, kad bufetas buvo konditerijoje (už antros vidurinės). Didžiąją patalpos dalį užėmė tortų parduotuvė, tačiau buvo ir keli staliukai. Ten būdavo parduodamos nepaprastai skanios bobelės, perpjautos per pusę ir priteptos labai skanaus kremo, o ant viršaus aplietos šokoladu. Ar buvo dešrelių? Ar bendra eilė ir bendros pardavėjos su tortų pirkėjais? Kas beprisimins…

Ypatingai svarbus bufetas buvo geležinkelio stotyje. Tuo metu ten pat buvo ir autobusų stotis. Įėjus nuo perono pusės, bufetas buvo dešinėje. Labai viliodavo visus, o ypač vaikus, į Joniškį pas babą atvažiavusius  traukiniu „Čaika“. Stovėjo valgykliniai staliukai. Bufetininkė buvo Fedios žmona, ji dirbdavo pasipuošusi balta karūnyte. Maisto būdavo tik šalto. Tačiau, neeilinis dalykas, ten netgi buvo servelato! Iki šių dienų pasakojami padavimai kaip kažkieno klasiokei iš stoties bufeto tėtis nupirko pusę kilogramo servelato. Nežinia, ar visiems servelato užtekdavo, klasiokės tėtis buvo ne bet kas. Stoties bufete taip pat buvo alaus ir degtinės. Moterys ant savo vyrų rėkdavo „jau ir taip girtas, dar čia eisi pirkt!“. Viduje buvo galima rūkyti. Vėliau bufeto nebeliko, tik langelis, atsidarantis į autobusų stoties pusę. Pro jį pardavinėdavo tik alų, ir nieko daugiau. Alaus butelis kainavo 21 kapeiką.

„Baltijos“ restorane tik įėjus iš gatvės ir nedaėjus iki restorano irgi buvo bufetas. Dėl to, kad beveik restorane, vaikams ten buvo gerokai nedrąsu įžengti. Bet labai viliojo skanėstas iš baltų morengų, forma primenančių pravoslavų cervių kupolus. Stovint eilėje prie bufeto pro atidarytas durys galėjai pamatyti lopinėlį nuodėmingos salės ir nusistebėti padavėjomis, nešančiomis į antrą aukštą lėkštes sriubos. Laiptais! Su aukštais kablais! Pilnas lėkštes sriubos!

Dar vienas bufetas buvo “Žilvine” pirmame aukšte? Kur? Atsimenu pirmame aukšte tik rūbinę ir valgyklą.

Dar vienas bufetas buvo parko kampe, prie M. Slančiausko gatvės? Kur? Negi anam tolimiausiam parko kampe, kur dar išlikę tualetai? Kada? Visiškai ten bufeto neatsimenu… Norėtųsi daugiau sužinoti.

O „Pentagonas“ skaitėsi bufetu ar nesiskaitė? Išeitų, kad taip, skaitykite Linos ir Sauliaus komentarus.

O kaip ligoninės rūsyje veikęs bufetas? Gal jis nepriskiriamas šiai kategorijai, bet nuostabiųjų „sasiskų“ skonis, sudėtų ant metalinio sieto virš karšto vandens, su garstyčiom nepasimiršo. Dažnai ten užsukdavom, kai likdavo laiko po pamokų iki autobuso link Kepalių. (Vilma)

Pasak kitų liudijimų, ligoninės bufetas buvo absoliuč nemirtingas. Garstyčias ten lyg vaistinėje susimaišydavo iš miltelių. Daktaras skyriaus vedėjas turėjo visišką blatą, konservus jam paduodavo atidarytus ir dailiai įdėtus į lėkštutę, ir valgydavo jis deficitinius žuvies konservus „juodajame kambarėlyje“. Kur, kur, kas tai per kambarėlis? Tarnybinėse bufeto patalpose, kur kiti klientai neturėjo teisės įžengti ir ką nors pamatyti.

……………………………………………………………………………………………………………….

Joniškiečių komentarai:

Virgilija: Kultūrkės bufetas buvo pats geriausiais!

Lina: Nepatikėsit, bet bufetą po laiptais Eglėje net sapnuoju. Turbūt pati erdvė ar atmosfera ten buvo ypatinga. Šiaip maža buvau, tai dažniausiai su mama ten nueidavau. Pamenu, kad prekystalis buvo nerealaus aukščio. O gal tik vaikui taip atrodė… Pentagonas buvo atrastas mokyklos laikais. Ten amžinai būriuodavosi „apsimyžę seniai“ (pasak mano mamos). Taip ji turbūt išreikšdavo pyktį, nes ir tėvukas ten mėgdavo stabtelėti. Na, o mes per pertraukas lėkdavom ten keptos duonos nusipirkti. Juk pirma vidurinė čia pat…

Juzefa: …ir atgijo prisiminimai. Prisimenu kiekvieną bufetėlį su tik jam būdingais kvapais ir skanumynais. Tai buvo kultūringos traukos vietos ir dideliems ir mažiems.Labai gražus ir kultūringas buvo Kultūros namuose, Vilniaus gatvės garsėjo savo raugintais kopūstais, dešrelėmis ir sultimis,“ Baltijos“ restorano bufetas savo paslaptingumu. O „Pentagonas“ niekada nebuvo „bufetu“. Kiek prisimenu visais laikais ten buvo „paplavokas“ kur glausdavosi eiliniai girtuokliukai…

Kęstutis: būtent taip viską ir atsimenu…

Violeta: Kultūrkės bufete, jei gerai sutardavai su Danute (bufetava), galėdavai iš po prekystalio nusipirkti sardelių ir daktariškos dešros išsinešimui.

2016 metų gegužės 13 d., penktadienį,13.00–18.00 val. Joniškyje atsidarė niekada nevarstomos durys, pro kurias įžengus – vienai dienai atgijęs sovietinis BUFETAS!!!! 

bufetas muziejuje

 

6 thoughts on “Kur Joniškyje buvo bufetas?

  • 2016-05-05 at 14:29
    Permalink

    Dar vienas bufetas buvo „Žilvine“ pirmame aukšte. O „Eglės“ bufetas nebuvo tiesiai po laiptais, bet buvo atskirtas ir netgi buvo stiklinės durys kurios buvo gana dažnai uždarytos…

    Reply
    • 2016-05-05 at 14:50
      Permalink

      Pritariu, Egles bufetas nebuvo tiesiai po laiptais, buvo atskiros stiklines durys i ji salia laiptu, kol zmonos smirinedavo po Egles antra ir trecia aukstus, vyrams pakakdavo pirmojo, isgeriant bufete stikline kita vyno, kuri ten pilstydavo.

      Reply
  • 2016-05-05 at 14:46
    Permalink

    Pentagonas buvo girtuokliu uzeiga, nes pagrinde parduodavo alu bokaluose, taciau jei kompanija netrukde, galejai nusipirkti ir to, kas parsiduodavo bufetuose, ten pat viska ir suvalgyti (kavos, limonado,uzkandeliu, sosiskiu, bandeliu) tad neteinga butu isbraukti „Pentagona“ is bufetu skaiciaus.

    Reply
  • 2016-05-05 at 17:05
    Permalink

    Dar vienas bufetas buvo parko kampe, prie M. Slančiausko gatvės.

    Reply
  • 2016-05-07 at 17:36
    Permalink

    Pentagonas buvo ne bufetas, Pentagonas buvo ,,taškas,, kur vyrai ateidavo alaus ikalt:)

    Reply
  • 2017-05-07 at 20:26
    Permalink

    Dar buvo bufetas ( o gal valgykla?) Miesto aikštėje kur dabar paukštienos parduotuvė ar šalia. Ant šaligatvio buvo tokios ertmės – duobės, per kurias pildavo bulves į rūsį name. Prisimenu iš vaikystės tą bulvių, daržovių kvapą, kuris sklisdavo iš to rūsio, einant pro šalį.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *