30 laimingų moterų dukart per savaitę

Žmonės, ar esate kada nors taip darę: kumščiais daužę sau į krūtinę ir visu balsu šaukę ooooo! Viešoj vietoj? Ar įsivaizduojate save taip šaukiantį? Žinokit, labai faina nuostabu.

Rytais dukart per savaitę Jonišky prie „grybo” būna visas pulkas moterų. Iš viso gal ir daugiau nei 30, vienžo daug. Moja rankomis ir kojomis, ratais vaikšto su lazdom po parką, tampo savo keturgalvius raumenis… taip įsijaučia į veiksmą, kad viską pamiršta, todėl trenerė Rasa turi priminti „kvėpuokit, kvėpuokit!”. Ji, ta mūsų puikioji trenerė Rasa, duoda visokių komandų, pvz. „auginam save už viršugalvio, surandam galvoj spyglius ir juos ištrinam, laikom užtrauktukus…” ir dar visokių kitų burtažodžių, kuriuos ne bet kas supras. Bet moteriškės viską supranta, ir viską vykdo. Viską! Net tada kai pasako daužyti kumščiais sau į krūtinę ir šaukti visais balsais. Galvojat, kad nedrąsu? Baikit… atsiranda visiška laisvė, jokių ten kaip aš atrodysiu.

Pro šalį vaikšto žmonės. Šunius vedžioja ar šiaip. Nėr taip, kad spoksotų naglai, bet kad ir paspoksotų, moteriškės būna čia ir dabar, spoksojimais jų nepriveiktum. Kultūros centro inžinierius pavaikšto aplink, paskui sugrįžęs pas save pagarsina „grybo” muziką. Trenerė Rasa irgi paleidžia savo muziką. Džiaugsmingiausiai publika reaguoja, kai suskamba sirtakis. Ir davaj visos, ir davaj, nu gal tik išskyrus mane, nes viens du trys keturi dar suprantu, bet ties džaz kvadratas kojos susimajačina, todėl nebesigauna ilgoji siena. Nu bet vistiek smagu.

Visi rytai būna saulėti. Visi visi.

Gražiausias dalykas per tą veiksmą – pamatyti moteriškių veidus, kurie yra laimingi laimingi.

Laimingais mus daro trenerė Rasa Kazimieraitienė.

Rasos Kazimieraitienės nuotrauka