2014-ieji nueina istorijon
2014-aisiais Joniškio centre buvo išpjauti medžiai. Kasdien Miesto aikštėje klūpėdavo pulkas vyrų oranžiniais kombinezonais, archeologai rado vieną kitą šukę bei nedidelių pinigėlių. Taksi ofisas buvo nunaikintas, o autobusų į Skaks-Valaks-Krioks stotelė persikėlė į naują vietą. Suolelis dingo.
2014-aisiais virtualybėje atsirado klipas „We are happy from Joniškis“ ir kelios geros Žemaičių gatvės nuotraukos. Viena jų konkurse nukovė prizą R. Leknickienei. Kita, kurioje visu grožiu švyti kalėdinė eglė, įrėminta lempomis, sužavėjo Lietuvą ir buvo parodyta per TV pranešinėjant orus.
2014-aisiais Žemaičių gatvėje atsirado Asmenybių freska. Visos Lietuvos garsenybėmis tapo Vilius Kaikaris ir Jolita Vaitkutė, kiekvienas dėl savų priežasčių. (Viena priežastis buvo sviestas, kita – šaltibarščiai.)
2014-aisiais keitėsi Savivaldybės administracijos direktoriai, jie atsirasdavo gavę pasitikėjimą, bet po kurio laiko ištikdavo pasitikėjimo trūkumas ir juos pakeisdavo kitais. Tris mėnesius paturėjo naują direktorių ir Joniškio komunalinis. Jis spėjo pagarsėti intriguojančiais pareiškimais, paskui iš direktorių išėjo savo noru. Kaip rašė „Sidabrė“, direktorius išeidamas konkrečių priežasčių nenurodė. Dabar vėl viskas tyku – ramu, jokių kardinolų.
2014-aisiais Dobilaitis išėjo Amžinybėn. Veršių kaime ūkininkai atkasė didelį akmenį. Ta proga kitų kaimų ūkininkai prisiminė iš savų laukų kyšančių akmenų viršūnėles ir pasvarstė, gal ir juos atkasti, o istorikai susirūpino, kad nekastų. Gi su lopetom, o tuo labiau su ekskavatoriais, visus šimtmečių pėdsakus suardys.
2014-aisiais dešra iš Vilkiaušio šerno kelis medžiotojus užkrėte trichinelioze, Ziniūnų kaime per gaisrą žuvo daug fazaniukų, o į bibliotekos langą įvažiavo fūra. Žiūrovams plojant buvo sudegintas Sidabros miestas. Atsidarė ZAPo baras, Raudonoji sinagoga, eurokebabinė, dar viena kirpykla. Užsidarė Kavakukis. Per Mūšos Tyrelį buvo nutiestas medinis takas. Per šeimos dieną per Joniškį pražygiavo kūdikių paradas.
ir dar daug visokių dalykų nutiko.