Linų šventė

Lyjo lelijo – repetavo sutartinių giedotojos. Ar lyjo? Ar lijo? Tuo momentu ne, bet dėl lietaus tikimybės šventė vyko viduje.

Ant stalo buvo sudėta gardėsių su linais, bet kol kas uždangstyta servetėlėmis. Geltonai švytėjo šviežutėlis linų sėmenų aliejus.

Dainininkės nuo Platonio krantų dainavo apie linus.

Dalyviai buvo pasipuošę lino rūbais.

Bendravo ir šypsojosi.

Dainavo ir užsimerkę, ir atsimerkę – nuo širdies. (Neminėsim to, kad vienas vaikas nuo jų dainavimo buvo ausis užsikimšęs).

Pati aukščiausia Lina užlipo ant suolo daryti ritualo linų ir kanapių dievui Vaižgantui, nes taip buvo nurodęs Slančiauskas. Ar kažkoks kitas svarbus autoritetas? Lina ant suolo su uzbonėliu vienoj rankoj ir liepa kitoj rankoj atrodė įspūdingai.

Gurkšnojo iš uzbonėlio. Mes iš pradžių nesupratom, kodėl ji užlipusi ant suolelio ir ką ji gurkšnoja, tada tik žvilgt į mus ir sako „alus“. Ak alus! Nu žiūrėjom, kas toliau bus. Ogi ritualas, į detales nesigilinsim.

Janina pasakojo apie tą lauką, kur šiemet augo linai, ir apie jaunas dienas, kai moterys susirinkę rūšiavo linų stiebus. Niekada nesipykdavo, buvo nuostabus bendrumo jausmas, ir vienas iš mėgstamiausių darbų.

„Moterys tuos darbus dirbdamos, pasiimdavo vaikus. Tai aš buvau tas vaikas, man ten būti patikdavo, man duodavo nuskinti linų galvutes, ir tai buvo nuostabu“ – sakė viešnia iš Šiaulių.

Viena Lina atėjo apsitūtalojus kailiniais, su veilokais ir pirštinėmis. Iš pradžių nesupratom, kas čia per užgavėnės, bet paaiškėjo, kad taip būdavo rengiamasi sėjai. Gal kad linas būtų švelnus kaip kailis? O gal kad sėjėjai būtų maksimaliai ne pliki, nes Vaižganto gi būdavo prašoma – nepalik manęs pliko. Lina su visu savo apdaru keistu ėjo ir sėjo į visas puses, o kai kas dar prisiminė, kad per sėją būdavo tokios biržių moterys. Jos stebėjo, kur sėklos nukritimo kraštai ir ženklino juos įsmegdamos šiaudus ar pagaliukus.

Vaikai gavo lupti kiaušinius. Tai irgi buvo apeiga – ne kas greičiau, bet kam gražiau nusilups, kažką tas irgi reiškia linų reikaluose. Vaikus, lupančius kiaušinius, buvo sudėtinga nufotografuoti kadrą nuolat užstodavo kitų fotografų nugaros.

O per tą laiką kiti traukė linų stiebus iš po rankšluostėlio. Vieniems pakliuvo ilgi ir stori, ar netgi dvigubi, o kitiems – trumpučiai. Tie su trumpučiais nebus prileisti prie linų auginimo, tegu geriau sės runkelius. Ak…

Kad apsidžiaugė vaikai, kad tuos nuluptus kiaušinius jiems leido suvalgyti! O kas gali būti gražesnio už vaiką, norintį valgyti? Paskui dar buvo dainų apie linus, vaikai nuėjo piešti pasaulio medžių, o dičkiai – ragauti gardumynų iš linų sėmenų. Paskui – į laukus.

Linų šventės sumanytojos ir įgyvendintojos dvi Linos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.