Olimpinio Gasčiūnų stadiono atidarymo akimirkos

Gasčiūnų mokykla įsirengė olimpinį stadioną! Su labai gražia raudona danga. Kol kas jis užtvertas juostele, kurią laiko merginos tautiniais rūbais. Stadiono atidaryti susirinko svarbūs asmenys.

Mokyklos direktorius su moksleivėmis lietuvaitėmis tariasi, kaip čia gražiau viską atidarius.

Merginos užfiksavo akimis, kur stovi meras ir nusprendė pirmiausia žygiuoti prie jo.

Ir davė visiems medalius, kad užsikabintų ant kaklų.

Muzikantai dairėsi aplinkui, bet iškart bumčik bumčik užgrodavo maršą, kai tik dirigentas mosteldavo ranka.

Mergičkos tuoj leisdavosi šokti ant naujos raudonos aikštelės.

Gasčiūnuose du patys kiečiausi sportininkai yra labai populiarūs, vieno numeris 26, kito 29.

29-ajam teko svarbi misija – iškelti olimpinę vėliavą. Patyręs praeito tūkstantmečio sportininkas jį instruktavo, kaip teisingai kelti.

26-asis pakūrė olimpinį deglą.

Muzikantai pasitikrino savo užrašų knygutėse, ar jau reikia kažką groti, ar paskui reiks.

Naujose labai gražiose tribūnose jau buvo šiek tiek žiūrovų, žvilgsniais matuojančių įsivaizduojamo kamuolio trajektorijas link kašio.

Kas buvo šis raudonas personažas, nesupratau, bet jis tikrai buvo svarbus. Stovėjo centre visą laiką.

Garso operatorė merkė akį dūdoriams. O gal ir ne, gerai nepastebėjau.

Buvo pasakyta šiek tiek kalbų ir padovanota kamuolių.

Buvusi šios mokyklos moksleivė sportininkė šaunuolė padovanojo savo sportinį trofėjų ir palinkėjo sumušti jos pasiektą rekordą.

Paskui Direktorius pasakė, kad tuoj kirps juostelę, ir fotografė kaip mat pralindo pro jos apačią į kitą pusę, kad galėtų viską teisingai nufotografuoti. Juostelė buvo sukarpyta gabaliukais, kuriuos visi išsidalijo. Kur bus sudėtos fotografės nupaveiksluotos nuotraukos nežinau.

Svečiai džiaugėsi gautais gerumais. Sportininkai pasileido į trasą bėgti šimto metrų, aš su savo fotiku jų nebepavijau, todėl šioje vietoje reportažas baigėsi.