Joniškio gaisrinė prieš 50 metų

Pamainoje būdavome penkiese: pamainos viršininkas, vairuotojas ir trys gaisrininkai. Vieną iš gaisrininkų pamainos viršininkas paskirdavo telefonistu. Naktį prie telefono budėdavome visi paeiliui po dvi valandas. Čia pat ant topčano miegodavo pamainos vadas ir budėdavo telefonistas.

Jei budinti pamaina išvykdavo į gaisrą, telefonistas skambindavo milicijai ir gaisrinės viršininkui Užkuraičiui. Viršininkas ateidavo į gaisrinę, pasilikdavo prie telefono, o telefonistas bėgiodavo pas sekančios pamainos žmones, kviesdamas juos į gaisrinę.

Jei išvykimas būdavo dienos metu, kai kurie susirinkdavo patys, išgirdę gaisrinę išvažiuojančią su įjungtom sirenom. Jei tekdavo sukviesti naktį, žinodavom, kuriam name į kurį langą reikia pabelsti, kad pažadintumėme gaisrininką. Kai susirinkdavo sekanti pamaina, viršininkas spręsdavo: jei reikėdavo daugiau pajėgų gaisro gesinimui, važiuodavome „viliuku“. Jame buvo siurblys. Radijo ryšio su į gaisrą išvykusia pamaina nebūdavo, kažkaip susižinodavo, ar reikia daugiau pajėgų, ar ne.

Per šventes (Spalio revoliucijos, Gegužės 1-sios) budėdavo dviguba pamaina – ta, kuriai pagal grafiką, ir sekanti. Vienas žmogus turėjo budėti bokšte ir dairytis. Paskui už perdirbtą laiką gaudavome išeigines.

Papasakojo Pijus Klupšas, jis dirbo gaisrinėje 12 metų: nuo 1962 iki 1974

Jei turite savų prisiminimų, pasidalinkite.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.