Mato Slančiausko tėviškė – Trumpaičiai

2015-07-17 admin 0 Comments kaimas, Slančiauskas, Slančiausko premija, Trumpaičiai

Trumpaičiai yra nedidelis kaimas 6 km nuo Rudiškių. Šiame kaime 1850 m. gimė Matas Slančiauskas, kaip rašoma jo biografijoje, gimė bežemio medinių indų dirbėjo šeimoje. (Kokie tie XIX amžiaus mediniai indai? Geldos?). 1989 m. Trumpaičiuose pastatytas stogastulpis, skirtas Mato Slančiausko iniciatyva sukurtos „Atgajos“ draugijos 100-mečiui paminėti.

1989-ieji – Sąjūdžio laikai, kuomet atsigavo sovietmečio metais visaip slopinta, bet nenugalabyta tautinė savimonė. Joniškio kultūros rūmai, liaudies teatras, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė „Žiemgala“, Kultūros fondo Joniškio taryba nusprendė surengti Mato Slančiausko dieną. Šventė įvyko 1989 m. gegužės 13 d., nudžiugindama joniškiečius meno renginiais. Be to, buvo įsteigta Mato Slančiausko premija, kurios pirmuoju laureatu tapo tautosakininkas Norbertas Vėlius. (2015-ųjų metų laureatas – Andrius Bitaitis).

Matas Slančiauskas – išskirtinė figūra lietuvių kultūros ir folkloristikos istorijoje. Paprastas kaimo siuvėjas, savamokslis, visą gyvenimą mokydamasis pats ir savo dvasios šviesybę dalydamas kitiems, jis išaugo iki iškiliausių tų laikų Lietuvos žmonių. Buvo knygnešys,tautosakos rinkėjas, poetas, mokytojas bei švietėjas. Buvo pažįstamas ir susirašinėjo su Jonu Basanavičiumi, Kaziu Griniumi, Juozu Miliausku – Miglovara, Jonu Šliūpu, kunigu Juozu Tumu -Vaižgantu, buvo išrinktas Lietuvos mokslo draugijos nariu bendradarbiu. Stogatsulpyje Matas Slančiauskas pavaizduotas visu ūgiu su kepurike, su knyga rankose, su auliniais batais.

Žemiau yra atversta knyga, kurioje įrašyti „Atgajos” kūrėjų vardai: Matas Slančiauskas, Aleksandras Ratkus, Jonas Trumpulis, Augustinas Baranauskas.

Tuo metu siuvėjui Slančiauskui jau buvo netoli 40 metų, jis turėjo žmoną ir keturias dukras. Atrodo užtektų rūpesčio, kaip išgyventi, kaip prasimaitinti, kaip vaikus užauginti… ale ne, jam rūpėjo dar ir lietuviškos dvasios išsaugojimas bei gaivinimas. Susitikdavo kaimo vyriukai ir kūrė planus vardan tos Lietuvos. „Tiktai mes susipraskim, sujuskim, nebesnauskim, duokim balsą, – suvaitokim..” – Slančiausko žodžiai įrašyti medinėje „Atgajos” atminimo knygoje.

Kitoje stogastulpio pusėje pavaizduoti trys vyrai. Spėlioju, gal tai kiti „Atgajos” įkūrėjai. Bet kad nėra vargonininko, o vienas iš jų – Baranauskas buvo vargonininku. Tai gal trys vidutiniai devynioliktojo amžiaus lietuviai, o gal trys paties Slančiausko veiklos. 1 vyras: apsikabinęs varpą, didžiulę lyg šluotą.

2 vyras: besišypsantis bitininkas, kurio gerumas švyti mediniame veide.

3 vyras: rimtu amatu užsiėmęs meistras, galėtų būti ir stalius ar medinių indų gamintojas, o galėtų būti siuvėjas prie siuvimo mašinos.

Stogastulpį puošia labai graži metalinė saulutė.

Prie stogastulpio – ąžuolas. Netoli visada yra karvė, dažniausiai romi, panirusi į gromuliavimo meditaciją. Tik išskirtinius lankytojus pagerbia atsistodama ir pateškendama blynų.

Toliau laukuose – vaizdingas priminimas apie nenumaldomai bėgantį laiką.

Prie stogastulpio kažkieno rūpesčiu npjauta žolė, pasodinta gėlių. Yra suolelis parymoti, labai romantiška vieta, talentingesni lankytojai galėtų net kokį eilėraštį sukurti.

Kitoj pusėj gatvės namas, kuris atrodo negyvenamas, bet lauko virtuvėlė atnaujinta. Kieme kažką kala, be to skamba bumčki-bumčik: „ar prisimeni tu, ar prisimeni.. prie Šešupės krantų…” Ant stulpo prie namo – gandralizdis, bet gandrai jau čia nesilanko.