Hipių judėjimas iš praeities į Kalnelį
Hipiai šiandien rinkosi tarp sinagogų. Ten skambėjo muzika „don’t worry be happy”, smilko smilkalai ir sukiojosi žiniasklaida.
Žinau, kad bus labai gražių nuotraukų, nes buvo Kristina su fotoaparatu. Jos nuotraukos bus labai gražios, o mano – pirmesnės!
Visi išjudėjo link Kalnelio. Akivaizdu, stilių užčiuopė gerai, nes pravažiuojantys dviratininkai vienas kitą klausinėjo „kokie čia hipiai?”
Du draugiukai gaudė pakeleivingas mašinas. Iki Kalnelio pagavo dvi. Kas būtų pravažiavęs ir nesustojęs?
Susirinkimo vieta buvo pievose tarp žydinčių pienių.
Ir ten visi patyrė laimingus momentus, kiekvienas savaip.
Kas ieškojo kompanijos, o kas svajojo vienumoje.
Muziejaus mašiniukai tapo gėlių mašiniukais.
Gėlių merginos pačios kaip gėlės švytėjo.
Visi rinkosi ant kalniuko.
Ir džiaugėsi…
… ir džiaugėsi…
Ant kalno stovėjo toks mokytojas, kuris labai logiškai išaiškino, kad nėra ko nervuotis, nes kai užsinervuoji, išgarini savo gyvenimą be jokios prasmės. Arba normaliai užpyk ir pradėk pokyčius, arba džiaukis tuo kas yra. O niurzgėti sau po nosim, kad yra ne taip, kaip nori tai pardon, joks ne metodas.
Apmąstė visi, ką girdėjo.
ir prisiminė momentus, kai buvo labai laimingi.
Saulė kepino, skruzdės ropojo kojomis, vėjas draikė ilgus plaukus.
metraštininkė viską užrašinėjo, ir kada nors perskaitysit „Sidabrėj”, kas čia vyko.
Atvažiavo dar vienas ypatingo grožio autobusiukas.
Merginos dainavo „Jėė-jėė- jėė hali hali!”
Vyrai pilstė arbatą.
Viena tokia Mokytoja šiandien buvo itin graži, ji sukosi ratu ir mušė būgnelį.
Žmonės tai pašokdavo, tai aprimdavo.
Kai kurias nuotraukas fotografas darė drybsodamas ant žolės, todėl jos pasikreipę. Bet vistiek gražios, ane?
Buvo labai gražių žmonių.
Kažkuris iš jų (tas kairėje) suakmenėjo.
Nu bet kaip pienių lauke būdamas vainiko nenusipinsi?
Kaip penkialapio dobilo nepaieškosi?
Kaip nepasvajosi…?
Suk – suk ratelį susikibęs su draugu kaip nepašoksi?
O kai prisibūsi pievose iki soties, į Joniškį parveš gražusis autobusiukas.
