Orientacinės. Balto namo ir kitokios paieškos

Jeigu pamatytum nuotrauką su prie eglės pritaisytu bakeliu, o toliau stovi kažkokia bačka, ar galėtum surasti, kur yra ta vieta?
Arba mediniai bokšteliai, kurių fone kaminas? Kažkokios geležys tarp žilvičių? Kur yra?

Man atrodo stebuklas iš nežinia kur atsiradusi nuojauta, kad ant  rėmų pritaisyti lenciūgai, o ant jų sūpynės yra Bariūnuose… nuvažiuojam, gi matom, iš tikrųjų.

Bariūniečiai žiūri į mus tarp pušelių bėgiojančius, sako “nesuprantame, ką darote, bet sėkmės jums”. Mes bėgiojame fotografuoti sūpynes, visi bėgioja greitai, aš bėgioju be kvapo, fotoaparatas tabaluojasi belekaip ir savavališkai fotkina mano skvernelį ir kažkokio nykštuko sportbatį.

Nuojauta, kad stogas, po kuriuo kažkas supilta, yra Žadvainiuose, apsireiškia ne mums vieniems, tačiau nepasitvirtina.

“Mam, žinau, kad mėgsti Joniškio parduotuves, tai gal žinai, kur yra ARK”?- bandom gauti žinių iš įvairių šaltinių. Nes gūglis ne visada padeda. Pavyzdžiui jei įrašai į paieškos langelį “kažkoks baiboks su kaukole prie pirties” – reikšmingų rezultatų nėra. Todėl apmaudu sužinoti, kad tą baiboką jau šiandien pravažiavom, tik prie jo nesustojom. Ar važiuojame į Vilkiaušį dar kartą? Taip!

Tuo tarpu mūsų fotomodelis pasišypso šalia šunariumo durų. Ir prie santechnikos parduotuvės durų. Ir po tiltu. Ir ant estakados, kuri yra tokiame užkampyje, kad net negalėjau įsivaizduoti, kad Joniškyje tokių yra. Garbėsžo nesuprantu, kaip visi ją atrado. Bet atradome ir mes.

Kaip jau pastebėjote, viso fotomodelio kūno nerodau. Taip nusprendžiau. Tegu būna šie tiek paslapties.

Šitą tai lengvai. Nors iki šiol nežinau, kas visa tai sutveria, bet jau seniai žinojau, kur yra.  Prie šio kiemo mus pamatė kita komanda, irgi iššoko fotografuotis. Šunelis nuo tiek dėmesio sutriko, kad net nelojo.

Kur yra tarpas tarp raudonų plytų sienos ir baltų plytų sienos užtaisytas metalinės tvoros gabalu? Žmogau, ar čia yra bent kokia užuomina, kur ieškoti? Todėl apibėgame ratais visus Joniškio raudonų plytų namus, ypač tuos, prie kurių yra kažkas pamūryta iš baltų plytų. Bet šito tarpiuko su tvoros gabalu nerandame, kol neatsiranda telefoninis sufleris. Neįsivaizduoju, iš kur  jie sužinojo, kur ta siena, bet dabar žinome ir mes. Nauda iš tokio žinojimo abejotina, bet džiaugiamės labiausiai.

Ilgiausiai ieškojome balto pastato, kuris jau toks niekuo neypatingas, kad net fotoaparatas į jį nesifokusuoja.

Radome, yessss! Viską radome. Labai smagiai pasiorientavome. Ačiū organizatoriams.

 

 

Facebook Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *