Vakaras. Pasnigę

Gruodį kai pasninga, taigi mes neturim jokių garantijų, kad sniegas išsilaikys ilgiau negu dieną. Vakare jau po aštuonių išeinam į kiemą, nustembam, kaip šviesu ir davaj viską fotkinti. Bu kas antrame iš mūsų taigi slypi fotoreporteris.

Privaloms paveiksliuks – centras. Bažnyčios bokštas ir medis su lempikėm. Nes jei nefotkinai šito, nebuvai Jonišky.

Tada kaip drugelius mus pritraukia švytinti gatvė, kurios gale – švytinti eglė. Nesvarbu, kur buvom susiplanavę eiti, ta gatvė pati pritraukia. Priešpaskutinė diena prieš karantino sugriežtinimą, kai nebegalės šiaip sau bimbinėti gatvėmis, reikės turėti pateisinamą priežastį, dėl ko žmogau palikai gyvenamą vietą ir savo namų ūkį.

O šį vakarą žmonės dar vaikšto. Kas turi vaiką, išvedė prie eglutės vaiką, kas turi šunį, išvedė prie eglutės šunį. Kas mėgsta kaip katins vaikščioti vienas, tiesiog išėjo vienas.

Neša savo draugę ant kupros. Pirmyn – atgal.

Kirpyklos vis dar dirba, nors ant langų surašytos jų darbo valandos seniai pasibaigę. Ach, priešpaskutinė diena šiais metais, kai dar galima kirptis. Visų kirpyklų langai šviečia, pro beveik užleistas žaliuzes matau galvas, priteptas dažų ir privyniotas folijos gabalėlių.