Giedojom himną ar tik pažiopčiojom
Lietuvos himną išgiedoti ne taip juoks, eiliniam giedotojui (ir man) gali gautis graudžiai ir nykiai, todėl eidama į aikštę dairiausi, ar bus kas sukuria tvirtą giedojimo karkasą, prie ko galėtume su visa širdimi prisijungti, kartodami … Ž-e-E-eme … Se-E-emia… težy-y-Y-YYY-di! Muziejaus kiemelyje pamačiau, kad buriuojasi ir ruošiasi eiti į giedojimą lietuvaitės su tautiniais rūbais ir iškart nurimau – bus kas teisingą liniją palaikys. Prisijungsim!
Va šituos žmones tikrai ne kartą regėjau dainuojančius. Neleis man nusigiedoti į lankas. Labai džiaugiausi, kad tiek daug žmonių renkasi. Kokie mes šaunūs, vienintelė tauta pasaulyje, mes žemės rutulį tautine giesme apjuosim
Pirma karūnavo kultūros žmogų, ir dėl jos visa širdim džiaugiausi. Lėlių Aušra nusipelno didžiausios pagarbos ir gražiausios karūnos. Renginio scenografija atrodė labai gražiai, iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad karūnos pasiimti ji eis raudonu kilimu (kaip gražu!), bet kad kelias buvo užtvertas paveikslu, tai apdovanotoji nuėjo ne per kilimą, bet per kabelį.
Šioje nuotraukoje dvi damos skaitosi, dvi nesiskaito.
Paskui toks Zonis, o gal Zonys iš Klaipėdos dainavo. Nelabai patikėjau, kai dainavo, kad jis oho-ho jojo per Vilniaus miestą ir žvengė jo juodbėrėlis, bet tiek to… Vis pasitardavo su dviems ant scenos esančiomis damomis. Su viena – dėl repertuaro, su kita, retkarčiais pasirodančia scenos pakrašty – dėl laiko. Nu kad tos devintos valandos nepražiopsotų. Laiko vis dar buvo, todėl jam leido dainuoti net ir neapolietišką dainelę.
Paskui atėjo devynios.
Per visus garsiakalbius užleido įrašą, kur gieda gal ansamblis „Lietuva”, o gal dūdų orkestras, įrašą, kuris mano patriotizmo stygos nevirpina visiškai. Mes atsistojom, pažiopčiojom. Negirdėjau, ar mūsų balsai virš Joniškio skrido ir į bendrą Lietuvos ir viso pasaulio pynę liejosi sava gija. Negirdėjau, ar Zonis, o gal Zonys savo gražiu balsu prie tautinės giesmės prisijungė, tik mačiau kad žiopčiojo ir laikė ranką ant krūtinės. Negirdėjau, ar kaimynai iš kairės ir iš dešinės kokius nors žodžius giedojo. Negirdėjau savo pačios balso, ar aš giedojau. Per ausis visa jėga trenkė įrašas.
Man tokie įrašai užmuša idėją. Aha, atsistoji, bo taip reikia. Ieškai ieškai po savo dūšią, yra ten to patriotizmo ar nėra, žydi vienybė ar tamsumas prašalina, o iš garsiakalbio profesionalai su dūdom per ausis BUMMMM!!! Kitais metais geriau savo kieme po vyšnia atsistojus sugiedosiu. Viena pati.
