Ar Joniškio krašte yra šventviečių?

Mato Slančiausko užrašytos sakmės, nedrąsiai ištartos vietinių gyventojų užuominos, vietovardžiai, ypač vietovardžiai, o taip pat ir per daugybę ekspedicijų atsiradusi nuojauta – visa tai yra „kabliukai”, skatinantys profesorių daugiau pasidomėti konkrečia vietove. (Parašiau „profesorių”, nes tokios iš tikrųjų yra jo pareigos, kad ir kaip nesolidžiai jis atrodė tą vakarą, kai galbūt beldėsi į jūsų duris, norėdamas paklausti, gal teko ką girdėti apie Kiaulių peklą.)

Joniškio kraštas yra tūkstantį kartų įdomesnis, nei mes įsivaizduojame! Čia vykdavo neįtikėtini dalykai, kai ką dar ir dabar žmonės prisimena. Neskuba savo prisiminimais ir pasapnavimais dalintis, tačiau žiūrėk netikėtai prasitaria:  „…nu bet jeigu jums įdomūs tokie dalykai, tai galiu papasakoti, kad mūsų kaime buvo tokia vieta…”

…buvo ir tebėra tokia vieta, vadinama Ciūdaunais kapeliais, ant jų  augo trys didelės eglės, kurių niekas nepjaudavo. Viršūnės matydavosi iš toli. Toj vietoj kažkada buvo nubaustos trys seserys raganos ir ten palaidotos. Ar žinojote, kad ant nekaltai nužudyto žmogaus kapo užauga medis, į kurį galima kreiptis pagalbos? Tačiau pagalbos kartais prireikia visiems. Trys nekaltai pražuvusios seserys vis sapnuojasi netoli gyvenantiems žmonėms ir prašo, kad apkastų volą aplink kapinaites.

Nėr nė ko abejoti, gryna teisybė: Byvainių dvare buvo valdytojas, mokėjęs visokių burtų. Jis iš Rudbalės prisišaukdavo aitvarą, kad jam atneštų turtų. Aitvaras iš balos išlįsdavo naktimis, panašus jis buvo tuo pat metu ir į ubagą, ir į čigoną, ir net į kunigą, ir skrisdavo plasnodamas skvernais, kol nusileisdavo ant dvaro stogo.

Netoli Bružų kaimo yra Ragankalnis. Toje vietoje degindavo raganas. Vėliau ten žmonės pasistatė namą, bet jų gyvenimai klostydavosi keistai. Dabar sodyba tuščia, dar stovi namas, beveik ligi stogo paskendęs rapsuose. Užsukę smalsuoliai jaučiasi nejaukiai, o netoli ganomos karvės, žiūrėk, vis pakelia galvas ir keistai suklusę žiūri į tą pusę. Lyg matytų kažką, ko neregi žmogus.

Nepaprastų vietovių Joniškio rajone yra daugybė. Ne visos tokios šiurpios, daugumoje kaip tik labai gera būti. Kaip atpažinti, kurios yra šventvietės? Atsakymo nepateiks archeologiniai kasinėjimai, senosiose šventvietėse nebuvo pastatų. Dr. Vykintas Vaitkevičius tyrinėja istorinius žemėlapius, stebi, kaip vietovė keičiasi laike, kokie atstumai iki miško, upės, šaltinio ar kapinių…  Pastebi, kad vietovių šventumas būna pulsuojantis. Kartą pamiršta šventa vieta gali atgyti po daugelio metų pertraukos visokiais netikėtais būdais – per sapną, per ypatingą tos vietos trauką.

Šventos vietos vis dėlto būna paženklintos kažkokiu tai būdu – neįprastai suaugę medžių šakos, žolėje nežinia dėl ko susidarantys ratai… O dar vienas, pasak Vykinto Vitkevičiaus, pats pagrindinis lietuviškų šventviečių bruožas – toje vietoje patiriama didelė, begalinė laimė.