Sausio 13-oji, 1991, Joniškis

Sausio 12 vakare žiūrėjome televizorių. Labai neramu buvo. Rodė aikštę prie Aukščiausios tarybos, žmones, virš kurių galvos plaikstėsi dūmai, vėliavos ir per garsiakalbį kalbamos maldos. Paskui persijungdavo TV studija, Eglė Bučelytė, kuri būdama patalpoje, kur nėra langų nieko negalėjo matyti, sakė tas žinias, kurios ją tuo metu pasiekdavo. Kameros TV studijos koridoriuje rodė ateinančius karius. Vienas iš jų ištiesė ranką prie kameros ir viską išjungė.

VISKĄ IŠJUNGĖ.

ir mes savo namuose Joniškyje sausio 12-os naktį likome nežinioje. Kas dabar vyksta, ir kas bus toliau, ir išvis ką daryti?

Taip nežinioje atėjo sausio 13-oji, ta prasme, kad sulaukėme vidurnakčio ir po vidurnakčio. Kuri valanda buvo, gal pirma, kai pradėjo kaukti sirenos, ir girdėjosi kad kažkas sakoma per garsiakalbius, bet buvo neįmanoma suprasti kas.

Išėjome lauk. Pamatėme, kad dega šviesa šiltnamių sargo lange, pagalvojome, jis gal ką žino, be to ten turbūt yra telefonas. Sargas nieko nežinojo. Žiūrėjome į telefono aparatą ir galvojome, kam skambinti. Nes kažkur tolimesnėmis gatvėmis vis pravažiuodavo automobiliai ir kažkas buvo skelbiama per garsiakalbius joniškiečiams, bet neįmanoma buvo suprasti, kas sakoma. Gal skambint į gaisrinę?

Pradėjome eiti į centrą. Buvo šalta gal panašiai kaip šiemet, buvo sniego, bet nelabai daug. Gatvės tuščios, daugelyje langų tamsu. Prie savivaldybės buvo žmonių. Pastovėjome ant laiptų, o taip pat ir vestibiulyje, nes lauke košė žvarbus vėjas. Kas vyksta Vilniuje, nežinojome. Kur toliau nuėjo, ką dar padarė tas karys, kuris ištiesė ranką ir išjungė TV transliaciją? Ryžto ginti laisvę turėjom, nepaisant to, kad suėjome paltus užsivilkę beveik ant naktinių marškinių, buvom nusiteikę susiimti už rankų, apginti, neprileisti…

Apsnigtoje aikštėje prie savivaldybės buvo tuščia. Pūtė vėjas. Mes stovėjome ant savivaldybės laiptų su daugybe daugybe daugybe nerimo, nežinodami kas bus su Lietuva ir ką mums daryti, kad šią lemtingą naktį ją pastiprintume.