Vienas, žiūrėdamas į balą…
Mes Joniškyje pastebime atvykėlius. Jie vaikšto ne po vieną, jie kitaip dairosi, jie mums NEMATYTI, jie fotografuoja. O kaip smalsu, ką čia pamato, kaip įvertina, kokį įspūdį išsiveža! Dažniausiai to niekad nesužinome. O kartais netyčia gauname pamatyti, ką mato jie. Na, žinoma, bažnyčia, jos bokštas pasimato beveik pusiaukelėj nuo Šiaulių.
Atrodo mūsų mieli atvykėliai turi ypatingų galių: jų aparatai fiksuoja, kad ne tik paukščiai sukasi aplink bokštą. Ne tik paukščiai, bet ir neaiškios energijos sutirštėjimai, skraidanti lėkštė, apsisprendimo ženklai – į dešinę suksi – juodas zigzagas patrukdys. Į kairę – duobių nešvengsi…
Ar pastebite, kaip sunerimęs Joniškis daugiabučio akimis stebi atvykėlius? Akys tik žybt žybt iš balos.
Juoduoja iš pavydo „buitinis“: jo kaimynas, kažkada beviltiškai nutriušęs ir išbjaurotas, dabar išblizgintas, atgijęs, jau vėl sinagoga vadinamas, nebe šiule. Juoduoja – žaliuoja „buitinis“ iš pavydo, o gal iš širdgėlos, kad jis taip ir liko bjaurus, nemylimas…
„Kokia mano būties prasmė, ar kad batsiuviai ir televizorių remontininkai turėtų stogą? O gal tam, kad šiulę atspindėčiau?“
Po Joniškį vaikščiojantys atvykėliai fiksuoja ženklus, švytinčius virš kaminų. Gal juos ir perskaito? Mes, joniškiečiai, tai ne. Mes jų net nepastebime. Na gal už visus nekalbėsiu, bent aš tai nepastebiu, kol į atvykėlių nuotraukas nepažiūriu.
Štai pavyzdžiui žūrėkite koks didelis kaktusas prie įėjimo į Raudonąją sinagogą. Niekad anksčiau jo nemačiau. Atspindžiuose yra daugiau tikrovės, nei realybėje?
Atvykėliai, kurių neryškius siluetus išduoda atspindžiai, dabar sekiojami kaktuso. Namas prie sinagogų…
…namas prie sinagogų, dabar gražiai renovuotas. Jaučiasi neįvertintas, per gražus Joniškiui, talpinasi ant atvykėlių mašinos stiklo ir prašosi vežamas į sostinę.
Jie užsuka į Joniškį. Paskui dalijasi feisbuke, kad „dar likus laiko iki renginio pradžios keliese išsprūdome nors trumpam pasižvalgyti po Joniškio gatveles. Nedaug suspėjom pamatyti – tik porą pastatų su freskomis, daug atspindžių balose ir languose, dar bažnyčios bokštą iš toli – ir teko grįžti.“
Ir teko jiems grįžti… mes net tiksliai nežinome kur, jie grįžta. Mes pasilikome savo Joniškyje – su visais pilkais atspalviais, kanalizacijos dangčiais virš pašto langų, balomis, neperskaitytais ženklais, kaktusais… ir vienas su kitu.
Šios ypatingo grožio nuotraukos yra Kristinos Valasevičienės.
Šiandie po feisbuką skrajojanti išmintis kaip tik į temą: „Vienas, žiūrėdamas į balą, mato joje tik purvą, o kitas – atsispindinčias žvaigždes. Todėl vieno gyvenimas pelkėje, o kito – skrydyje“.