- Žiūrovų buvo pilna salė.
- Dar iki spektaklio pradžios žiūrovų salė kvepėjo kažkokiais barščiais. Scena buvo neuždengta, jos viduryje stovėjo daiktas, mano vaikystėje vadintas „kukne” – viryklė. Ant jos – puodai, petelnės, garuojantis trūmulis.
- Penki aktoriai, visi vaidino labai įtikinamai. Joniškio teatruose aktoriai yra superiniai – tai yra faktas.
- Aktoriams nepavyko tik vienas dalykas. Koks? Ogi visą laiką kalbėti tarmiškai. Spektaklis vyko joniškietiška šneka, kas ausiai labai malonu, bet laiks nuo laiko išsprūsdavo nebe tas kirtis ar galūnė su „-as”. Nieko nepadarysi, joniškiečių viešo kalbėjimo problema – bandai kalbėt lietuviškai, įsimaišo ne taip kirčiuotų žodžių. Bandai kalbėt joniškietiškai, irgi įsimaišo ne taip kirčiuotų.
- Tikras mėgėjų teatro spektaklis – siužetas buitinis, be ypatingų gelmių ar užkoduotų prasmių, su reguliariais žiūrovo pajuokinimais.
- Pajuokinimai buvo subtilūs ir gražūs, be blevyzgų. „Tai dabar mano sąžiningai uždirbta pensija gulės ant šaligatvio skardinėj dėžėj?!!!” – čia apie bankomatą.
- Scenografija patiko, įskaitant per feisbuką surastas taburetes.
- Nesupratau, ar Janis buvo su peruku, ar be.
- Po spektaklio žiūrovai išėjo šypsodamiesi.
- spektaklio metu nuotraukų nepafotkinau, todėl privogiau iš interneto. Oi, bet atrodo ne iš ten… Oi…
P.S. spektaklio nuotraukos iš http://www.spelesprieks.lv/izrades/zane-pamse-dudotaji/
