Garuozos šilo mūšio paminėjimas

Garuozos šilo mūšio, vykusio prieš 730 metų, paminėjimas surengtas jau penktą kartą, ačiū Simkalai. Kiekvienas minėjimas vis kitoks, vis kuo nors nustebina. Šiemet karžygių kautynių programoje nebuvo, bet buvo parūpinta kitokių pramogų.

Taigi, kaip mūšio sukaktį paminėjome Viešpaties metais 2017-aisiais?

Lituanistas V. Garliauskas smulkiai panagrinėjo, kas tai per pavadinimas „Garuoza”. Beje, savo pranešimą pradėjo nusistebėjimu: „Negaliu atsidžiaugti tokio lygio renginiu Lietuvos pakrašty. Vilniuje tokių renginių daug…” (Ir čia daug! – murmėjau aš iš publikos, bet nelabai garsiai, nes nenorėjau gadinti konferencijos.) Lituanistas atsispyrė nuo įrašo Eiliuotoje Livonijos kronikoje „ad locum Grose” ir visaip tą Grose – Garozą išvartė. Jam gaudavosi ir Garuozė, ir Garožis, ir Garožijas, ir Garozys (taip kaip „Lietuvys” – sakė jis). Vienžo, Garuoza – tai upė Latvijoje, kuri įteka į Lielupę ties Mežotne.

Pernai minėjime dalyvavęs dailininkas Slapšys šiemet pats nebeatvyko, bet darbų nuveikė: nutapė dar dvi mūšio scenas, viena nepatyrusiai akiai nesiskiria nuo pernai matytos, o kita – „Mūšis Rygos arklidėse”. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet įžanginėse Garuozos mūšio stadijose veiksmas tikrai vyko arklidėse.

Slapšio nutapytas šaltiniuose neįvardinto Žiemgalių karvedžio portretas atsirado pavaizduotas ant Latvijoje išleisto pašto ženklo. Pernai dailininkas kalbėjo, kad latviai atviri tokioms iniciatyvoms, jiems pasiūlai vaizdą, o jie išleidžia ženklą. O šiemet štai ženklas jau yra, beje labai gražiai atrodo. Rytą prieš konferenciją Bitaitis specialiai važiavo į Jelgavą, kad ant gražiųjų pašto ženklų gautų kovo 25-osios dienos antspaudą. „Būtų geriau kovo 26-osios, bet ryt sekmadienis, paštas nedirbs.” Dabar pati sau svarstau, kažin kas latvius įkalbėjo tą pašto ženklą leisti – Slapšys ar Bitaitis?

Dar vienas įdomus momentas: išgirdau hipotezę, koks galėtų būti šaltiniuose neįvardinto karvedžio vardas. Į mūšį žiemgaliai ėjo iš Raktės, pilys tuomet dažnai buvo pavadinamos savininkų vardais, tai „jeigu labai reiktų vardo, galėčiau pasiūlyti – Raktys” ,- nelabai drąsiai tarė istorikas T. Baranauskas. Filologas kažką burbtelėjo, lyg ir „bet čia prūsiškas vardas”… bet žodis buvo ištartas, ir matysim, kas bus toliau, įvardinsim ar neįvardinsim laikui bėgant tą žiemgalių karvedį.

Latviai žurnalo „Iliustruotoji istorija” latviškoje versijoje paskelbė straipsnį apie Garuozos mūšį. Gerai, kad buvo kuo iliustruoti – Slapšio tapytomis kovų scenomis. Bet turėjo ir kitų vaizdelių, pvz. riteris šalia žirgo.

Apie Žiemgalos piliakalnius kalbėjo doc. dr. G. Zabiela. Jų Žiemgaloje yra apie 40, ir be to kai kurie anksčiau laikyti kuršių ar sėlių piliakalniais dabar yra mūsų, ot! Įdomu tai, kad latviai laikosi kitokio piliakalnių identifikavimo ir tyrinėja juos kiek kitaip, tačiau bent kai kurie pilskalniai labai gražiai sutvarkyti.

Istorikas Tomas Baranauskas, paveiktas vis to paties Bitaičio, ėmėsi rengti monografiją apie Garuozos mūšį. Daugiausia informacijos yra Eiliuotoje Livonijos kronikoje, kur Garuozos mūšiui skirta tikrai daug eilučių. Bet iki šiol turėtame vertime istorikas pastebi netikslumų, o be to tekstas pasidaręs nebelabai eiliuotas, todėl T. Baranauskas dabar verčia iš naujo ir pats eiliuoja.

Istoriniame šaltinyje esantis rimuotas tekstas nuteikia savotiškai. Kažkaip viskas nebeatrodo taip rimta, beveik jau norisi mokytis mintinai arba įterpti šypsenėlių :).

„Tai per gavėnią atsitiko –

Žiemgalius pastebėt pavyko.

Rygos jie traukė kryptimi:

Norėjo plėšt ją grobdami.

<…>

Duok, Dieve, jiems čia priartėti!

Jūs vyriškai paruoškit ietį.”

Specialiai Garuozos mūšio 730-osioms metinėms „Simkala” išleido atminimo medalį. 100 vienetų, skirti tik patiems ypatingiausiems žmonėms ir draugiškiems muziejams.