Camino Lituano eina per Joniškį

Joniškio mieste ir kai kur laukuose yra pripiešta kriauklių mėlyname fone – tai šv. Jokūbo kelio ženklai. Per Joniškio rajoną nubrėžti net keli keliai. Vienas iš jų, vadinamas Camino Lituano, yra labai gerai paženklintas, detaliai aprašytas, ir juo laiks nuo laiko kai kas pražygiuoja.

Sekmadienį, sausio 19 d. buvo susirinkusi grupelė žmonių iš įvairių Lietuvos vietų, kurie kartu ėjo Camino Lituano antrąjį etapą: nuo Buivydžių iki Gataučių. Juos suorganizavo palangiškiai (VŠĮ Pajūriokeliais), kurie planuoja atkarpėlė po atkarpėlės pražygiuoti visą Lietuvą, tai yra 500 kilometrų Camino Lituano kelią.

Kviečiant į žygį, buvo pažadėta: „Šio etapo kelyje jus sups lygūs laukai su nuostabiais peizažais, vietinių gyventojų draugiškumas, bei miesto šurmulys.” Tai kaip neisi?

Be to įžanginėje organizatorių kalboje buvo pažadėta kelionės „vinis” – lankymasis apleistoje mokykloje.

Nuo Buivydžių ėjome link Krampių, Pociūnėlių, Kalnelio. Per kelių kaimų centrines gatves. Vietinių gyventojų draugiškumas buvo minimalus, nes nelabai išvis tų gyventojų matėsi. Tačiau ateinant į Kalnelį su didžiuliu susidomėjimu į žygeivius žiūrėjo labai išraiškingos avys.

Programoje buvo prirašyta įspūdingų istorinių faktų apie Kalnelį, bet jį pražygiavome nesustodami. Jeigu kai kurie Joniškį pažįstantys žygio dalyviai turėjo spėlionių, kad apleista mokykla – ta kuri Kalnelyje, tai įsitikino, kad klydo. Ne, Kalnelyje niekur nestojome.

Pauzę darėme Joniškyje. Kaip tik žygeivių atėjimo metu žmonės ėjo iš bažnyčios. Smalsesni joniškiečiai ateidavo paklausti, kas čia tokie būriuojasi. Smalsesni žygeiviai nuėjo apžiūrėti bažnyčią iš vidaus.
Buvo pažadėta, kad po bažnyčios eisime valgyti košės. Joniškietė žygio dalyvė buvo pjaunama smalsumo, kur tą košę valgysime.

Paaiškėjo, kad valgykloje po savivaldybe. Vau, pasirodo ji dar veikia! Praeito tūkstantmečio autentika ir perlinių kruopų – žirnių košė su mėsa. Žygio dalyviai atvykę iš tolimesnių Lietuvos regionų tarpusavyje kalbėjosi, kad antrą kartą gyvenime valgo tokią košę, ir antrą kartą tai vyksta Joniškio krašte.

Į kitas Joniškio įžymybes/įdomybes nebuvo gilinamasi. Toliau ėjome link Ziniūnų, paskui nuo Ežeikių sukome link Jakiškių. Nuo ėjimo gana daug kilometrų asfaltu jau degė padai. Tiksliai nežinojome, kur bus finišas, bet jautėme jį artėjant.

Ir tada ŠNAI, padarėm zigzagą link buvusios Maironių mokyklos. Visiškai į priešingą pusę nuo tikslo, bet geltonosios kriauklės rodė, kad kelias eina ten.

Maironių mokyklos pastatas gražus, raudonų plytų, supamas didelių medžių. Bet mokyklos ten nėra jau labai daug metų. Atrodė, kad pastatas visiškai apleistas, teritorija apaugusi žmogaus ūgio piktžolėmis. Bet per jas vedė takelis, o buvusios mokyklos tarpduryje pasirodė žmogaus figūra. „Ši moteris ten gyvena laukdama eilėje socialinio būsto”,- paaiškino žygio organizatoriai. Žygeiviai galėjo įeiti į vidų. Viename tuščiame kambaryje su apgriauta krosnimi buvo staliukas, o ant jo trys puodukai. Ir daugiau nieko.

Nu vienžo tiems, kurie Lietuvos kaimą mato tik per televizorių, o ten rodomas jis tik ypatingai nykus ir graudus, tai vaizdelis pats tas. Įsirežia į atmintį ryškiau, negu visos tos dailios sodybos kaimuose, per kuriuos ėjome prieš tai ir po to. Net neatrodo visiškai tikras. Žmogus kažkur nuolat gyvendamas lyg ir turėtų daugiau pėdsakų palikti, negu takelis, išmintas per piktžoles ir žalias išblukęs audeklas ant virvės. Nė šuns balso, nė dūmo iš kamino, nė suoliuko prie namo pasėdėti, nė daržiuko nei šulinio.

Toliau ėjome pro Jakiškių koplyčią. Ėėė, žiūrėkit koks įdomus namas – iš tolo jos kontūrą pamatę, stebėjosi žygeiviai. Bet greit suprato, kad tai koplyčia ir ją aplankė. Jakiškių dvarui buvo skirta tiek dėmesio, kad prie jo fotografavomės bendra nuotrauka. Žmonės jau buvo sužinoję, kad liko tik 4 kilometrai, o ne 8,5, kaip kažkas buvo pamatęs savo telefone. Taigi lojant visiems, absoliučiai visiems Jakiškių šunims, patraukėme link Gataučių, kur ir pasibaigė antras Camino Lituano etapas. 28,5 kilometrai.