Šeiko teatras atgabeno Nidą į Žagarę
Penktadienį, tryliktą rugpjūčio, Žagarėje ant Žvelgaičio kalno vyko mįslingi renginiai ir reginiai. Vaikščiojo grupė žmonių ir vienas juodas šuo, jie visi tylėjo. Buvo tokia žynė, kuri rodė kelią, o keturiasdešimt tylinčių žmonių ėjo paskui ją, laiks nuo laiko stabtelėdami ir apstulbdami, nes neįtikėtinose vietose pamatydavo būtybes.
Kartais tos būtybės nešdavo kažką ant pečių, gal savo gyvenimus, ar gal minkštus skydus, kurių viena pusė raudona. Gal neturtingų dailininkų paveikslus, paliktus Blodės viešbutyje? O gal…? O gal karstus su juodais rūbais aprengtais velioniais, kurių lūpos nebeprasižios, ir nieks nebeišgirs, ar jie kalbėtų lietuviškai ar vokiškai.
Būtybės kartais atrodydavo kaip žmonės. Kaip sartrai einantys prieš vėja. Kaip vyrai. Kaip merginos į akis žiūrinčios, besišypsančios. Štai ši užrišo ant mano rankos raudoną vilnonį siūlą. Atrodė kaip žmogus. Už nugaros tačiau turėjo geluonį. Apsigynimui.
Kartaisi jų veidai dingdavo. Kojos įaugdavo į smėlį, kuris yra po žole. Keturiasdešimt tylinčių žmonių su raudonais vilnos siūlais ant rankų stebėjo būtybes iš pagarbaus atstumo. Nerimo nejautė, tik susižavėjimą.
Bet ten žemiau Švėtės slėnyje nerimo bangą pagavo juodbėris žirgas. Bėgo ratais. Zovada. Kaip pasiutęs bėgo ratais. Ne visi iš keturiasdešimt tylinčių žmonių jį pastebėjo, nes žiūrėjo kaip tos būtybės irgi bėgo ratais aplink ąžuolą.
Paskui žynė visus nusivedė tolyn. Už nugaros paliktos būtybės staiga atsirasdavo vėl priekyje.
Pamatydavom juos už pušų ir už smilgų. Ar žinote, susirgusius juos gydė varno akimis. Numirusius guldė į smėlį. Ženklino krikštais. Kai ima pūsti vakarų vėjas, jie linguoja kartu su smilgomis, o nugarose vilnija raumenys. Viena nuoga nugara atrodė moteriška, bet bet bet ištirpo migloj taip ir neišaiškėjus, o žynė visus nusivedė pašto keliu.
Čia ėjo pašto kelias iš Gdansko, Karaliaučiaus į Rygą – vienas vežimo ratas smėlyje, antras – vandenyje. Išklysi iš kelio ir žirgai iki kaklo prasmegs smėlyje, o gal smilgose. Taip, ir tu prasmegsi smilgose…
Net matydami, kaip prasmenga visi einantys priekyje, vistiek sekėme žynę.
Keturiasdešimt tylinčių žmonių smego į smėlį. Būtybės ėjo aukščiau, kojomis žemės neliesdamos. Kol išnykdavo iš akių.
Paskui vėl atsirasdavo, ir ne šiaip kur, o laisvamanių kapinėse. Visi aiškiai matė, kaip ji išdygo iš smėlio kaip keistas vabzdys, matė, kad be akių ir be veido, kad judėjo chaotiškai, kol išėjo pro vartelius. O paskui mojuodama lazdomis šoko savo paslaptingą šokį ant Žvelgaičio piliakalnio krašto.
Žinokit, mūsų akyse prasmego smėlyje penkios bažnyčios. Mes tai matėme iš saugaus atstumo. Stebėjome tylėdami. Paskui praėjome pro jas, gulinčias tarp arkliarūgščių. Tikrai galime paliudyti, kapiec bažnyčioms, prasmego negyvai.
Ką mes galėjom padaryti? Palikome tas būtybes be gyvybės ženklų ir nuėjome prie skardžio pažiūrėti į vilnijančias ir saulėje spindinčias marias. Tik po kokių dviejų minučių kažkaip išryškėjo vaizdas, kad apačioje jokios ne marios, o kalėdoms auginamos eglutės prie kelio į Akmenę. Bet vistiek visi keturiasdešimt žmonių tylėdami žiūrėjome taip kaip į marias. Stovėjome ten gal amžinybę. Paskui pastebėjome, kad mum už nugarų, kaip tik po ąžuolu, stovi visos tos nuostabiosios būtybės išsirikiavę. Beveik atvirtę į žmones.
Mūsų plojimai nebuvo skambūs, nes vėjyje, lauke. Kaupėsi ašaros.
Šeiko šokio teatro spektaklis-ekskursija „Užpustyti”. Sukurtas patirti vaikštant po Nidos Parnidžio kopą ir jos apylinkes, o rugpjūčio 13 parodytas Žagarėje.
Nuostabus, nuostabus, nuostabus!
Spektaklio rodymą Žagarėje remia – Lietuvos Kultūros Taryba. Pagal Žagarės kultūros centro projektą „Žagarės Fringe festivalio tiltai VI“.