Jei būtum ramunė, ar žydėtum spalį?

Jei žinotum, kad ateity jau nieko, tik šalnos? Jei būtum ramunė, ar žydėtum spalį?

Kaimynai, tvarkingi ir drausmingi, klausinėtų – kodėl nežydėjai tada kai buvo laikas? Kodėl? Kodėl? Netardykit tokiais baisiais klausimais! Iš kur galėjau žinoti, kad laikas turi savybę praeiti?

Tada, kai draugės ir klasiokės žydėjo… nu ką aš žinau, vis dar atrodė – spėsiu. Kai laukė dobils ant šieno kupetos, kai sakė, kad pamilo, nėjau. Šieno kupetose nesiglamžysiu! – sakiau. Dar laukiau, dar laukiau… pati nežinau, ko laukiau. Tik apsidairau, uje, jau spalis! Ir ką daryt, žydėti dar, ar jau viskas, kapiec?

O tu? Jeigu būtum ramunė, ar dar žydėtum spalį? Jei žinotum, kad ateity nieko, tik lapkritis, tik gruodis, tik pabaiga? Ar vistiek žydėtum?

Kviečių ražienos teisuolių akimis stebėtų tave. Tvarkingai ir laiku atidavę savo derlių, laukdamos, kol jas apars. Viskas pas jas būna normaliai, pagal grafiką ir planą. O Ramunė kaip berazumė, spalį pražydus… Smerktų. Apkalbėtų. Šaipytųsi.

Ar žydėtum spalį?