Balkaičių koplyčia

Jei nori visas įdomybes pamatyti patogiai prie jų privažiavęs, tai, žinok, Balkaičių koplyčia – ne tau. Jokių garantijų, kad iki jos davažiuosi – link kapelių palei Ašvinę yra tik lauko keliukas, kurio būklė priklauso nuo metų laiko ir prieš kiek dienų yra paliję.

Internete informacijos apie Balkaičių koplyčią nedaug. Ji nurašinėjama ir atkartojama: Koplyčia yra kaimo kapinėse. Koplyčia, manoma pastatyta XIX amžiaus 1-oje pusėje. Prie koplyčios tebėra apeiginis akmuo su smailiadugniu dubeniu, susijusiu su senovinėmis lietuvių dievybėmis. Akmuo datuojamas XV a. pabaiga – XVI a. pradžia. Balkaičių kaimo koplyčia yra medinė, iš pažiūros nepuošni. Viduje yra 3 dailios XIX a. Nukryžuoto Jėzaus medinės skulptūros.

Kaip datuojami akmenys? Ar reikia suprasti, kad XV-XVI amžiais jam duobutę prakrapštė? Koks koplyčios vardas, kokiam šventajam ji buvo skirta? Radau, 2013 m. „Sidabrėje“ rašyta apie kraštiečių suėjimą į Balkaičių koplyčią per Baltramiejaus atlaidus. Ar jau galim spėlioti, kad Baltramiejaus koplyčia?

Dar kelios eilutės internetinės informacijos: pagrindinius liaudiškos sakralinio pastato struktūros elementus išlaikiusi, senaisiais geležiniais kryžiais tebesipuošianti Balkaičių koplyčia, kurioje be altoriaus ir baldų yra puikaus liaudies meistro drožtas krucifiksas, XVIII a. alavo žvakidės, akmeninė vadeninė, kiti reikmenys. (kpd)

Bičių zvimbimas – vienintelis garsas, kurį girdime vaikštinėdami tarp kapelių. Zvimbia į liepos drevę susimetusios mirusiųjų sielos? Mes vaikštom, fotkinam, atsiliepinėjam į telefono skambučius, o iš aukštybių bitelės akimis gal stebi mus prieš šešiasdešimt metų jauna mirusi Alytė, kurios vestuvinę nuotrauką su pinavijų puokšte atsimenu stovėjusią ant etažerkos… Čia palaidotas, gal irgi bitele virtęs istorijos mokytojas Dundulis, kurį Joniškyje dar daug kas atsimena.

Palei tvorą randame gulinčią informaciją, kad Čionai ilses visų jau turbūt užmirštas Aleksandras, o taip pat ir jo žonka Ona. 1906 m. akmeninį paminklą pastatė jų sūnus Marcijonas, bet laikas tą paminklą išvertė, ir kurgi jie ilses dabar tiksliai nebeaišku.

Kaip čia ateina laidotuvės, kai nėra normalaus kelio irgi neaišku.

Kapinaičių teritorijoje yra iš lauko akmenų pastatytas paminklas (Ar tinka jį vadinti paminklu?), ant kurio parašyta, kad čia yra XII amžiaus alkakalnis.  Čia buvo pagonių šventvietė, kulto ir aukojimo vieta. Ant akmenų mūrelio viršaus – kryžius. Kai pamatai, pirmiausia sutrinki – kaip kryžius susijęs su alkakalniu?  Ogi tiesiogiai – buvo alkakalnis, atėjo katalikai ir paukšt ant viršaus koplyčią. O ant jos kryžių. Kaip labai simboliškai parašyta prie Šiaulių bažnyčios: „Kryžiaus šviesoje užgeso pagonių ugnis“ . Faktas toks, kad užgeso, o intonacijas pasirink pats. Stebėtis galima nebent tuo, kad per visus šimtmečius, kai kryžiaus šviesa gesino pagonių ugnį, žmonės vis dar išlaikė prisiminimą, kad čia buvo alkakalnis.

Palei Balkaičius teka Ašvinė – upelis, melioracijos įkarštyje negailestingai paverstas kanalu. Kodėl taip vadinasi? – niekad nesusimastydavau, kol Balkaičių koplyčios aplankymo bendrininkas neprasitarė, kad upės pavadinimas susijęs su indoeuropiečių dievo vardu. Tikrai, pagūglnus, galima rimtai įsijausti ir rasti netikėčiausių sąsajų. Lietuvių tikėjime dieviškieji dvyniai Ašvieniai – žirgai, traukiantys per dangų Saulės vežimą. O vedų ir induizmo mitologijoje broliai dvyniai Ašvinai – „kumelės vaikai“, laiko žinovai, kurių vieta abiejuose pasauliuose. Susiję su medumi. Ir bitėmis. Kurios zvimbia susimetusios į drevę liepos kamiene.

Kas yra paprasta, kas paslaptinga, kas su kuo susiję? Priklauso nuo to, kaip pažiūri.