Rinkėjai aprimo, politikai dar ne
Pirmadienį po rinkimų viens į kitą vis dar žiūrėjo Bandžiukas su Gadliausku. Viens nuo Žilvino sienos, kits nuo Saulenės. Abu į tarybą papuolė, bet į merus tai ne. Nusikabinti neskubėjo, vis dar žadėjo, kad viską rasim Jupojoj. Mes, joniškiečiai, pirmadienį paaptarinėję rinkimų rezultatus, aprimome. Dar dvi savaites mums šypsosis į antrą etapą išėję kandidatai į merus, bet buvusio azarto nebesijaučia. Už mūsų artimuosius, daktarytes, kaimynus, bendradarbius, draugijų pirmininkus, padangų remontininkus, pusseserių vaikus, raibus giesminykus ir pasakų sekėjus, nupaveiksluotus ir sudėliotus į įvairius sąrašus, jau subalsavome. Suvalgėme saldainius, sukūrenome laikraščius ir vėl kartu su visais sąrašų papuošalais atvirtome į nereikšmingą masę, vadinamą „gyventojais“.
Tik viena kita būsimoji tarybos narė dar panerimauja, kaip čia bus, kai tiek visko kaimynams yra pažadėjusi. Tik laikraštis tebelinksniuoja per visą Joniškio istoriją vienintelį įdarbinimo pagal partiškumą atvejį, pavykusį tik pusiau. Tik takas į Kepalius vakare dar tebešviečia visomis lempomis, nors Jonišky po dešimtos visiška tamsa.
Rinkėjai aprimo, politikai tai ne. Iki šiol per visas įmanomas landas ėję „pas žmones“, dabar eina vienas pas kitą ir verda uždaram katile, jiems reikia išsiaiškinti, kas su kuo, dėl ko ir už ką, ir kaip tą baseiną Jonišky statys.
Labiau negu naujo mero, beveik taip pat, kaip dviračių tako lig Latvijos sienos ir baseino Jonišky laukiu žinios – ar atsiims tie brudai, balsų pirkėjai, apie kuriuos visi seniai žino, o dabar nežnojimo nekaltybę praradusi ir policija. Nu jeigu ne, nu tada… nu tada liūdni Lietuvos popieriai. Prie Nepriklausomybės paminklo beliks tik gedulo vainikus nešti.
