Apie ką kalbėti nepriklausomybės dienos išvakarėse

Ramonas

Rytoj Nepriklausomybės dvidešimtpenkmetis. Šiandien parodos apie Gintarą Ramoną atidarymas. O graudulingų eilėraščių taigi nebuvo! „Šaukiu aš tautą“ daina neskambėjo, ir išvis jokia daina neskambėjo, nebuvo net smuikų, įsivazduojat! Jokių geltonų-žalių-raudonų gėlių krepšelių, kuriuos tautiniais rūbais apsirengusios lietuvaitės neštų prie paminklo.

Nuotraukų paroda, atvežta iš Seimo, buvo eksponuojama salės pakrašty, visi paeiliui ėjom, žiūrinėjom juodai-baltas nuotraukas, atgaivinančias atmintį. Taigi čia mūsų pačių istorija, daug veidų atpažįstame, ir patys kažkur arti buvome, tik į kadrą nepakliuvome.

Ech… visam laikui jaunas Gintaras Ramonas, kurio bendraklasiai jau turi anūkų…

Mūsų pačių prisiminimai, į kadrą nepakliuvę. Kaip pasigrodamas gitara dainavo apie vosilkas, nešė geltonai-žaliai-raudoną vėliavą į „vojenkomatą“, vaidino Jasoną, pardavinėjo muzikos įrašus „Eglės“ pirmam aukšte…

Šiandienos kalbėtojas buvo be šlipso, o tema – Ukraina. Pasakojimas labai įdomus, ant idėjinio kurpaliaus neužtemptas. „Pričiom“ ar „nipričiom“ prie Lietuvos nepriklausomybės dienos Ukraina?

Aš galvoju taip: jeigu kam nors nepriklausomybę pagerbti norisi padedant gėlių prie paminklo, tai pirmyn – nueik ir padėk. Nulenk galvą, priklaupk ant vieno kelio. Žiūrovų reikia, kad kiti pamatytų kaip gerbi? Nusifotkink ir į feisbuką įkelk.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *