Artėja rinkimai. Ant visų lentų kabo JIE

Turėtų vėl būti tas laikas, kai visi mus myli: užbarsto mažulytėmis dovanėlėmis, kišeniniais kalendoriukais, dideliais pažadais ir patiesia po kojom šviežius asfaltus. Bet kažko tyku, o gal ne ten aš vaikštau, kur saldainiais lyja? Tik nuo įvairių sienų ir kitokių paviršių mus stebi galvos.

Kandidatai fotkinasi po vieną ir su pastiprinimo komandomis, kabinasi glaudžiai, bet mandagiai vienas kito neuždengdami.

Man įdomiausias ponas Fotografijų Paroda – jis toks paslaptingas… nei šypsenos, nei akių kontakto, tik juoda mįslinga gelmė. Ne taip, kaip kai kurie (-ios) – net telefono numeriuką pateikia, gali atsiplėšti ir sau turėti.

Ant plakatų prirašyta skaičių – vieno trejetas, ir kito trejetas, rezultate… kiek? Tik jau ne septyni, pažiūrėjęs įdėmiau surasi, kad šeši.

Pastebite? Moterys žvelgia į dešinę, o vyrai tai į kairę! Nu tie, kurie rinkiminių fotosesijų nedarė, o panaudojo pasines nuotraukas, tie žvelgia tiesiai.

Tarp mūsų žiemgališkų kandidatų įsiskverbė nežinoma persona. Pačią didžiausią galvą užklijavo, pačiam lentos vidury. Gerbiams rinkėjau, ji mūsų vienmandatinėj nekandidatuoja, ją rasi nebent kažkurio sąrašo kažkuriam vidury, bet ar tikrai norėsi ieškoti, tai klausims.

Dar vienas optimistas išdygo. Įrašė jį į sąrašo galą, bet galvoja, o gal reiktų Jonišky pasikabint, gal joniškiečiai jį taip užreitinguos, kad šaus į viršų kaip kulipka. Tik nuo mūsų priklauso, norėsim – reitinguosim, o kad nenorėsim, niekur nepakilsi. Bet kodėl turėtume norėti?

Pagrindinis Miesto Aikštės akcentas – dvi didžiulės galvos. Pati savęs klausiu, ar čia tikrai taip galima – įsiskverbti į patį centrą ir uždengti plakatais nedidelius Joniškiui likusius senamiesčio fragmentus? Ar skvero medžiai buvo paaukoti dėl to, kad šitie geriau matytųsi? Ar ir rinkimams praėjus čia bus kabinamos reklamos, kokie nors pjūklai, pėdkelnės ar akcijinės viščiukų kulšys?

Nu jeigu šitaip, tai… nepatinka man.