Aštuntą valandą gatvės viduryje

Joniškis, Žemaičių gatvė vakare

Aštuntą valandą vakaro kai stovi viduryje gatvės, iš pradžių jautiesi keistai. Žmonės pro šalį vaikšto, ir taip akivaizdžiai stebisi, ko čia šita stovi, kad jų nusistebėjimą jauti labai ryškiai. Girdi jų frazių nuotrupas. Girdi, kažkas juokiasi šešėlyje po gluosniais. Nugara jauti, kad prie grybo susirinkę daugiau žmonių, ne tik dvi merginos ant suoliuko. Pradedi net dvejoti, gal sprukti, lįsti kur nors į patamsį ir pačiai liekant nematoma, stebėti, ką kiti darys.

Paskui nurimsti. Pasijauti beveik medžiu ar gatvės lempa, įsišaknijusia ramybe, neužkliudoma praeivių žvilgsnių nei nuostabos. Jie kažkur eina, kažką čiauška, visaip vaidenasi, o tu čia tiesiog stovi. IR VSIO!

Kartu su Laimonu Noreika ir Lorensu Harvėju stebi Žemaičių gatvę… net atrodo, kad tuoj suprasi, kas tai yra transcendencija.

Tada atsisuki į kitą pusę, atrandi, kad esi kadro centre, keistosios nuotaikos išgaruoja, ir vėl nebežinai, dar stovėti, ar jau kavotis. Išgirsti, kad „aš ją tuoj patrauksiu“,… nu tada ir palauki, kol ateis ir mane patrauks.

Paskui visi susirinkusieji iš eilės lipa ant šuliniuko ir nejudėdami stovi 15 sekundžių, kol gauna leidimą pasitraukti. Kas vyksta?

Vyksta kažkas nuostabaus.

O kas? Žiūrėkite:  Nuotraukų galerija apie vakarinius pasivaidenimus Žemaičių gatvėje

Foto: Agnė Malinauskaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *