Iki nepriklausomybės. Negi tikrai taip buvo?

Ten, kur dabar „Senukai“, buvo dvi atskiros parduotuvės. Vienoje neprisimenu kas, o kitoje – baldai. Daug erdvės, daug gražių baldų. Jų pirkti nebuvo galima, jie buvo skirti tik apžiūrėjimui, kokių baldų būna. Pardavėjos buvo, bet ne kad baldus parduotų, o kad pasaugotų. Nusipirkti „sekcijai“ pirma reikėjo gauti leidimą pirkti. Kam pasisekdavo, pirkdavo ne tokį baldą, kokio norėjo ar reikėjo, bet tokį kokį gaudavo.

Darbo buvo, bedarbių nebuvo. Laikraščiuose nuolat būdavo skelbimų „reikalinga“. Kiekvienas suaugęs, bet dar nepasenęs žmogus turėjo dirbti arba mokytis. Jei ilgiau negu mėnesį nedarydavo nei vieno nei kito, galėjo būti nubaustas už veltėdžiavimą. Žmonės taipogi galėjo būti nubausti už spekuliaciją, homoseksualius santykius ar kitos šalies valiutos įsigijimą.

Mes niekur nematydavome žmonių su neįgaliųjų vežmėliais. Jei žmogus prarasdavo galimybę vaikščioti, iki gyvenimo galo jis likdavo savo namuose „ant patalo“.

Baigus technikumą arba aukštąją (Lietuvoje buvo vienas universitetas, o kiti vadinosi institutais arba akademijomis), reikėjo dirbti ten, kur duodavo paskyrimą. Taip Joniškyje ir Joniškio rajono kaimuose atsirasdavo jaunų specialistų, kurių tėviškės buvo kituose Lietuvos pakraščiuose. Joniškiečių kalba jiems atrodė juokinga, bet tikrai nemažai tokių specialistų atidirbę paskyrimus čia ir pasiliko.

Žmonės bijodavo savo rūbuose, skelbimuose, vaizdinėje agitacijoje ar kitokiose matomose vietose naudoti geltonos – žalios – raudonos derinius. Net jei taip gaudavosi netyčia, visada kas nors geranoriškai paprotindavo, kad „taip nereikia“. Kas būdavo už tas tris spalvas, patirti savo kailiu neteko.

Nuo 13 val. iki 14 val. visos parduotuvės užsidarydavo pietų pertraukos.

Duonos parduotuvėje kabojo užrašas: „Paliestus gaminius privalote pirkti“. Duona nei batonai būdavo į nieką nepakuojami, prieš perkant apspaudyti, minkštas ar ne, buvo negalima.

Nuvažiuoti į Lenkiją buvo beveik neįmanoma. Nuvažiuoti į Lenkiją ar į kurią nors kitą užsienio šalį reikėjo leidimo ir specialaus paso, ir jei jau nuvažiuodavo kas, privalėjo ni-ni nenuklysti nuo numatyto maršruto ir nebendrauti su užsieniečiais.

Jei Joniškyje sustodavo užsienietiška mašina, aplinkui susirinkdavo būrys vyrų, iš pagarbaus atstumo ją apžiūrinėjančių ir aptarinėjančių. Tiesa, bent jau vieną užsienietišką sunkvežimį mes Jonišky nuolat turėdavome. Jei neklystu, jis priklausė rajkoopsąjungai ir stovėdavo netoli bažnyčios.

Numirusius laidodavo su dūdų orkestru. Labai retai kada būdavo mišios, bet jei mišių metų į bažnyčią įžengdavo mirusiojo duktė – komunistų partijos narė, paskui ją gerokai nudrausmindavo pagal partinę liniją.

Visai nemažai žmonių, gyvenančių Joniškyje, turėjo karvę, paršiukų ir vištų. Karvę buvo leidžiama turėti tik vieną, ir tada buvo galima turėti jai ganyklą. Pieną skatindavo parduoti į pieninę, nes už parduotą pieną karvės savininkas galėjo pirkti kombikormų. Mums, kurie karvės neturėjo, išprašyti iš kaimyno kasdien po litrą pieno nebuvo paprasta, nors pinigų mes sumokėdavom, bet kombikormo duoti negalėjom.

Man atrodo, kad čia prirašiau nesąmonių. Negali būti, kad taip buvo iš tikrųjų.