Žemaičių gatvėje vaiduoklių laikas
Justina: vaidenuosi Joniškyje jau 25 metus, manau dar 25 metus tikrai vaidensiuos
Regina: Joniškyje „vaidenuosi“ nuo 1961 metų, kai mano tėvai atsikraustė iš kaimo gyventi į miestą. Man tada buvo trys metai. Žemaičių gatvė mano vaikystės, paauglystės ir jaunystės gatvė, nes čia gyvenau, todėl joje „vaidentis“ man didelis džiaugsmas. Ačiū Agnei, kuri „prikėlė vaiduoklius“, tuo pažadindama mielus prisiminimus
Daiva
Rūta: gimiau ir užaugau Joniškio rajone, po mokyklos, įsigijusi specialybę grįžau į savo kraštą, kur mano visa giminė, mano šaknys – čia dirbti, gyventi ir „vaidentis“
Simona
Kas tu ir kodėl vaideniesi čia?
Arūnė: „vaidenuos“ vakarais Jonišky retai, čia mano mokykla ir draugai.
Kažkas
Rasa: gera „vaidentis“ savo gimtajame mieste, kuriame žinoma kiekviena gatvelė. Po studijų grįžau į Joniškį dirbti. Prisidedu prie to Joniškio jaunimo, kuris įrodė, kad ir mūsų mieste galima gyventi ir dirbti, o ne pakelti sparnus svetur!
Vaiduoklis vakare aštuntą valandą užlipęs ant šiuliniuko. Pastovėjo ir dingo tamsoje.
Gintas
(Komentaras po nuotrauka: Pavalgyk, vaikinas, nes per tave kiaurai paštą matau)
Rasa: vaidenuosi Jonišky darbo reikalais,miela čia
Vidutė
Rusnė: Kaifas čia vaidentis! Viskas čia mano- mano gimtasis miestelis, mano kiemas ,mano mokykla, gyvena man brangūs žmogeliukai… Ar gali būti kur geriau? Veikiu ką? Kartais tai , ką noriu, o kartais tą, ką reikia. Rusnė Joniškyje
Tiesiog vaiduoklis gatvės viduryje
Audrius
Indrė: man patinka dirbt, vaidentis ir kikenti ne kur kitur o čia, Joniškyje
Raminta
Simona
Andra
Idėja ir foto: Agnės Malinauskaitės
