Knygos apie Daunoravos dvarą pristatymas

Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje sutikome ką tik išleistą Ernesto Vasiliausko knygą „Joniškio krašto dvarai. Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai / Güter in der Gegend von Joniškis. Gross und Klein Donnerhof, Bärtautzen, Satkuhnen“.

Taip, gerbiamieji, Gross Donnerhof!, nes knyga yra dvikalbė, visas tekstas yra lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Knygos leidimą pinigais rėmė Lietuvos kultūros taryba, tačiau taip… ne visai, tik trečdaliu būtinų lėšų. Būtų buvusi plonytė, minkštais viršeliais, be teksto vokiečių kalba, be spalvotų iliustracijų.

Autorius nenorėjo susimažinti. Iš istoriko jam teko tapti vadybininku ir ieškoti rėmėjų. Atkaklumas ir sveikas užsispyrimas pasiteisino: knyga dar tik pradedama išpakuoti iš celofanų, o jau dalyvauja gražiausios knygos konkurse Klaipėdoje (nes išleista Klaipėdos universiteto leidykloje), ja jau domisi Vokietijoje, kur gyvena daug išeivių iš šio krašto. Spėkit, Kultūros taryba, kas išskyrus joniškiečius ją būtų pastebėję kukliai pilką, minkštais viršeliais.

Mes žinom, koks tas Daunoravos dvaras šiandien: griuvėsis, pro kurio langų kiaurymes lenda šeivamedžių šakos. Dr. Ernestas Vasiliauskas kalba apie jo didybę.

Stebuklingai yra išlikęs Daunoravos dvaro archyvas – buvo saugotas Jelgavoje, pastate, kuris sugriautas per II pasaulinį karą. Tačiau archyvas išliko, nes pasirodo prieš karą buvo išvežtas į Vokietiją ir saugomas kažkur druskos šachtose. Sovietmečiu grąžintas Latvijai, kas irgi yra stebuklas, nes tik sovietmečiu taip galėjo atsitikti. Dabartinė Vokietijai dabartinei Latvijai archyvo nebūtų atidavusi, nes būtų patys norėję turėti (sakė knygos sutiktuvėse dalyvavęs grafas Keyserlingk). Ano meto Rytų Vokietija be problemų atidavė Rytprūsių dvarų archyvus Sovietų Sąjungai – imkitės, turėkite… Maždaug tuo pat metu, kai parkeliavo į Rygą archyvai, Lietuvoje užgimė jų būsimas tyrinėtojas Ernestas Vasiliauskas.

Net nespėję atsiversti knygos, iš jos autoriaus sužinojome visokių įdomybių apie dvarą, kuris vadintas Daunorava – Dundurmuiža – Donnerhof. Pavyzdžiui tai, kad yra išlikę keli kapčiai, žymėję dvaro ribas. Tarp kokių brūzgynų yra tie kapčiai žino miškininkai, bet nežino jų reikšmės. Šiame dvare dvidešimto amžiaus pradžioje buvo didžiausia latvių bendruomenė, ir vadinti jie dundurniekais. Tais laikais buvo įsteigta latvių mokykla, latvių bažnyčia Joniškyje.

Vertėjas į vokiečių kalbą dr. Bernd Gliwa – intriguojanti asmenybė. Vokietis, puikiai kalbantis lietuviškai, visur ieškantis laumžirgių. Ir į Daunoravos dvarą jis buvo nuvykęs tik dėl laumžirgių. Knygą išvertė su malonumu, nes su su autoriumi galėjo diskutuoti. Autorius ne iš tų, kurie trenkia į stalą kumščiu „versk kaip parašyta!“. Jei vertėjui kyla abejonių, ar čia gerai parašyta, o gal geriau būtų kitaip, tai rašytojas sutinka apie tai diskutuoti, bet žinoma tai kalbinės diskusijos, o ne istorinės.

Knygos pristatyme lankėsi grafas prof. dr. Diedrich Keyserlingk. Jo motinos giminė yra kilusi iš Vaizgučių dvaro, o iš ten aiškios gijos į Daunoravą. Susirinkusiems paskaitė istorijos paskaitą, pradėjęs nuo riterių, atnešusių į baltų kraštus krikščionybę ir suvedė sąsajas tarp baudžiauninkų mokamų duoklių ir šių laikų gyventojų pajamų mokesčių. Grafo akimis Joniškio rajono savivaldybė yra išskirtinė savo domėjimusi istorija, jis nežino kitos tokios visoje Europoje. Grafas turbūt pratęs sakyti malonius dalykus, o ne klausinėti, kodėl tas dvaras toks apgriuvęs.

LR Seimo narys Arūnas Gumuliauskas irgi tarė malonų žodį. Įvertino kad Joniškio bibliotekoje vyksta pats tikrasis atkurtos valstybės šimtmečio paminėjimo renginys ir padovanojo knygos autoriui gražiai įrėmintą Vasario 16-osios akto kopiją. Pastebėjo:  yra kažkas bendro tarp profesoriaus Mažylio ir daktaro Vasiliausko – atkaklumas ieškant ir siekiant rezultato.

Ir dar tarė Seimo narys: jei mūšis, tai žinom karvedį, o ne tuos, kurie liejo kraują, jei bažnyčia – tik architektą, o ne tuos, kurie dėjo plytas… ir įteikė padėką bibliotekos darbuotojai Vijoletai Kuprevičienei. Ne kas kitas, o ji dėl knygos išleidimo liejo kraują ir klojo plytas.

Taigi va, sutikom knygą. Paplojom autoriui, Vijoletai, vertėjui, grafui… Turėsim dabar gražaus skaitymo ir tyrinėjimo.

Dabar Daunoravos dvaras labai apgriuvęs.
Facebook Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *