Kapmilžio išvadavimas

Kapmilžis yra kapas, kuriame palaidoti milžinai. Labai seniai palaidoti. Ant jų kapo supiltas kalniukas, kuris apvainikuotas akmenimis. „Pagal upelę Sidabrą gul ruožas kalno, ant to kalno – kalnelis, gražiai su dideliais akminais iš senovės apridinėtas. Ir kryžius ten buvęs prieš kokį 30 metų. Antras kalnelis – teipogi kapmilžis, ant kurio da ir dabar tebėr senovės kryžius ąžuolinis, no pirmojo per verstą tolumo į vakarų pusę arti kito upelio. Dabar ant tos vietos decintininks užsibudavojo trobą, o tą kryžių medeliais apsodinęs užtaisė per sodnelį. Tai sako, kad tose vietose buvę gyvenimai dviejų milžinų. Sako, kad jiedu pasidalindavę viens kitam kirviais, niekur neeidami iš savo namų.”- taip 1884 metais užrašė Matas Slančiauskas.

Dar šiandien rytą surasti tą pilkapį buvo beveik neįmanoma. Per tankius brūzgynus nesimatė nei kalniuko, nei akmenų. Žmonės susirinko ir pradėjo III-IV amžiaus pilkapio, vadinamo Kapmilžiu, tvarkymą.

Muziejus turi įrodymų, kad 1931 metais čion atvykęs Šiaulių kraštotyros draugijos vadas Balys Tarvydas rado ant kalvelės pasėtus miežius, o žemės savininkas Urmonas Stasys jam papasakojo, kad šioje vietoje išariama kaulų ir įvairių metalinių senovinių daiktų. 1931-1932 metų archeologiniai kasinėjimai davė daug vertingų radinių. Senkapių vietas uždrausta arti (dėl ko gyventojai kurį laiką pyko ir jautėsi nuskriausti).

Niekieno neprižiūrimi senkapiai užžėlė begalybe krūmokšnių. Šiandien jie buvo pjaunami ir šalinami. Subtilus darbas, atliekamas baltomis pirštinėmis. 

Ant kalniuko kažkada stovėjo du kryžiai. Diskusija: gal reiktų čia vėl pastatyti kryžius? O ne, kryžių nereikia, senkapiai juk pagoniški.

Nupjauti krūmokšniai tempiami šalin.

Jų yra begalybė. Vis tempiami…

… ir tempiami šalin.

Gudobeles kažkada sodino moksleiviai. Jos išvaduojamos iš brūzgynų, apgenimos apatinės šakos.

Nupjautos šakos ir krūmokšniai tempiami šalin nuo senkapio.

Nežinia iš kur atbėgo didelis šuva. Jo kailis žvilgantis, bet šuva gerokai išsibraidęs po maurynus. Kieno jis? Iš kur?

Šunį užnervino motopjūklų keliamas triukšmas, todėl pripuolęs įkando pjūklo operatoriui į užpakalį. Nuotraukoje matome, kaip vyrai apsupo pjovėją glaudžiu ratu kad apsaugotų nuo šuns.

Pasimatė, kad senkapiai buvo pažymėti cementiniu stulpeliu. Užrašas dingęs.

Muziejaus darbuotojai buvo gerai nusiteikę, vieni šoko „bitute, pilkoji”, kiti darė apeiginius nusilenkimus.

Iš tikrųjų tai visi buvo gerai nusiteikę.

Kai Katmilžis jau buvo išvaduotas, nusifotografavo ant jo. Tik manrods čia ne dar visi.

Senkapio pakraščiuose yra kelios duobės. Talkininkas iš vietinių tikino, kad duobės atsirado nuo Antrojo pasaulinio karo bombardavimų. O gal čia buvo apkasai? Jis žinojo ir daugiau vietų, kur likę karo pėdsakai, o visai greta senkapių…

… visai greta yra karo meto palaidojimai. Pagal vieną versiją – du žuvę kariai. Pagal kitą – čia žuvusi šeima. Ant jų kapo yra paminklinis akmuo. Dabar viskas tankiai užžėlę krūmais. Aplink susirinkusieji bando įžiūrėti, ar tame krūmų kukulyje kas nors yra.

Vieningai nutarta, kad ir šį kapą reikia išvaduoti. Brūzgynai nupjauti, patraukti šalin. Liko išsikerojęs kazokinis kadagys, akmuo, ant kurio matosi, kad buvo lentelė, bet dabar jau jos nebėra ir alyvos krūmas už akmens. Dar už akmens matosi kažkada čia buvusio kryžiaus „kelmas”. Ar tas kryžius buvo nupjautas?

Šuo vis dar bėgiojo aplink. Motopjūklai nebebyzė, šuo nebesinervavo. Jis visiems patiko. Nesupratau iš kur ant jo kaklo atsirado pavadėlis, o vaikino rankose – šunų maisto. Bet šuo buvo nealkanas.

„pavadinkim jį Katmilžiu”- girdėjosi siūlymai. Kaip? Katmilžiu? Ne, ne Katmilžiu, o Kapmilžiu.

Bet tada atėjo moteris ružavais kroksais. Paaiškėjo, kad ji yra šuns šeimininkė ir savo nealkaną, žvilgančiu kailiu bet maurinu pilvu gražuolį išsivedė.

Archeologas apibėgo išvaduotą pilkapį tris kartus, sustiprindamas jo apsauginį lauką. Ar žinojote, kas numes ant pilkapio šiukšlę, 25 metus neturės gero sekso.

Gerai čia viskas gavosi su tuo Kapmilžiu. Valio. Kapmilžio vaduotojai surašyti afišoje: