Joniškio miesto šventė, jaunimo koncertas. Žvilgsnis ne ten, kur reiktų

Artėjo koncertas. Merginos kartojosi dainos žodžius, pynėsi kasas, repetavo rankų mostus. Scena skendėjo šešėlyje. Saulė švietė į užkulisius, ten ir fotkinau.

Direktorė atėjo užmesti akies, ar viskas vyksta kaip suplanuota. Turbūt kažkas buvo ne taip, nes sušaukė pasitarimą…

… už mėlyno autobusiuko. Visi susirinko ir pasitarė, ką toliau darys. Nusprendė, kad siųs dainuoti pavaduotoją.

…bet ji griežtai atsisakė, o nuo įkyrių įkalbinėtojų pasislėpė už aparatūros.

Šis vaikinas apsimeta, kad jam nerūpi, kas už jo nugaros šnekama, o iš tikrųjų tiek stengiasi išgirsti, kad net ausis įraudo.

Viskas bus gerai – patikino Bronius. Jis žino, ką sako, yra garbingai atlaikęs nesuskaičiuojamą daugybę koncertų.

„paskolink man tą didelę gitarą, reikia staigiai koncertą publikai parodyti. ”

„Nekalbėk niekų. Žiūrėk, ten prie bulvyčių spyruoklyčių vaikšto medicinos elektronikos inžinierijos studentas su tikra gitara. Kvieskit dainuoti jį, nepasigailėsit.”

Nesvarbu kelintą kartą jį girdime, kiekvieną kartą nustembame, kokio gražumo jo balsas.

gerbėjas stebėjo Gintarę: „o kad bent pažvelgtų į mane, o kad bent akies krašteliu…”

Nedaug kam Joniškyje girdėtas balsas. Žygimantas.

„Vyrai, ar imsim sceną kai užaugsim, ar jamam jau dabar?”

…o gal ir ne visai taip buvo. Aš toli sėdėjau, kai ką mačiau, kai ką girdėjau, beveik viską išsigalvojau… Šaunuoliai, jaunimo brolija!