Išaiškėjo, kodėl sudegė Sidabrė

Buvau, mačiau. Istorinis įvykis – paskutinės žiemgalių pilies sudeginimas buvo atkartotas po 725 metų. Ir vėl sudegino… O kodėl? Priežastys aiškėja.

Dar neprasidėjus pilies apgulčiai, visi galėjo pamatyti, kad priešai jau čia. Gal ne taip lengva juos tiksliai įvardinti (ar čia buvo Livonijos ordinas, ar kuršiai, ar rygiečiai?), bet aiškiai matėsi, kad virš jų stovyklos kryžius iškeltas, o jie savo kūnus pakuoja į šarvus ir mosikuoja kalavijais. Matėm, kad priešai čia, o ką darėm? Fotkinomės su jais! O galėjom kalavijus išslapstyti, šalmus perlydyti į noragus, vyriukus alum nugirdyti, kuti-kuti užbovyti… ir būtų nepuolę, nedeginę, nenugalėje. 

Čia yra šaukliai. Turi mikrofonus, galėtų tautą šaukti. O jie dainas dainuoja ir rėmėjus vardija. Na bent jau atrodo gražiai…

Sekam įvykius toliau. Vakarui artėjant, užjutom, kad jau dabar puls. Ir ką darėm? Mergičkos nulėkė pas gaisrininkus ir užsižiebė fakelus.

Nu gražu, gražu… be to pavojaus akivaizdoje kažkaip norisi arčiau gaisrininkų. Bet fakelus degti tai kažin ar gera mintis, juk pilis iš šiaudų.

Kita vertus, jos bent šį tą darė. Mes, visi kiti, tik šiaip stovėjom ir stebėjom. Kai pamatėm, kad riteriai atvaro, prasiskleidėm, padarydami jiems taką, kad patogiau ateitų. Tie ir atėjo. Artėjant prie pilies, pasitiko juos žiemgaliai. Va jie tai kovėsi taip, kaip galėjo. Švaistėsi ginklais. Pavirsdavo, bet ir priešus pagriaudavo. Paskui visi išgriuvę vėl atsikeldavo, ir iš naujo vykdavo kova, bet kiekvieną kartą vis arčiau pilies. Ant kalno vaikščiojo du muzikuodami, vienas su dūdmaišiu, kitas su ragu. Nu kad kova būtų kažkaip įgarsinta. Dramatiškais momentais visada praverčia foninė muzika.

Mes, minia, ir toliau tik stovėjom ir stebėjom. Nieko nedarėm. Joniškio meras jau buvo išvykęs (anksčiau tai buvo, pasakė kalbą – sveikinu su jubiliejum, bet kai pradėjo priešai pulti, jo jau nebesimatė.) Tai, gerbiamieji, prisiimkim ir mes atsakomybę, mes stovėjom kaip smalsuoliai, kol kiti kovėsi. Fotkinom. Iš visos minios tik vienas atsirado neabejingas, jis tik binzi-binzi nulėkė prie kryžiuočio ir paukšt jam per galvą su kuoka. Ne veltui visą dieną senovinėm tekinimo staklėm tą kuoką drožė.

Vienas jaunas karžygėlis labai veržėsi Sidabrės ginti, bet ar matote, kaip moterys jo neleidž?

Toliau tik žiūrim, atvaro padegėjai. Buvo jie du vyriukai, gana menko sudėjimo. Turėjo kiekvienas po kelis degančius baslius, tai yra vienas turėjo degančius, kitas tik rūkstančius. Mes, minia, netrukdėm jiems prie pilies pribėgti, o, galvojam, degs, oi fainas bus reginys…

Ai, dar buvo vaidilučių nemenkas pulkas. Pas jas nuo kalno nusileido diedas su degančiu vainiku rankose ir prasidėjo šokiai pokiai. Nelabai juos stebėjau, man labiau rūpėjo, kas vyksta prie pilies. Ir ką jūs galvojat, padegėjams misija nelabai gerai vyko. Tie jų basliai prigęso ir vien tik dūmijo. Ir žinote, kas tada buvo? Patys žiemgaliai atėjo jiems padėti.

Vaidilutės vietoj to, kad savo kailius gelbėtų po Vilkiaušį išsilakstydamos, suėjo degančion pilin. Man atrodo, kad kaltas tas diedas nuo kalno pas jas nulipęs, jis bus užhipnotizavęs.

Va taip ir sudegino Sidabrės pilį. Liepsnojo ji gražiai. Visi fotkino ir fotkinosi. Livonijos riteriai degančios pilies fone gražiai pozavo. 

Paskui visi patenkinti sugrįžo į Rygą ir susimetė nuotraukas į feisbuką, pavadindami jas  „Nosvilinājām!”. Kur čia nenusvilins, jei leidom…