Rugpjūtis, kviečiapjūtis, rapsapjūtis ir kitos pjūtys

Rapsapjūtis jau praėjo. Žirniapjūtis, miežiapjūtis – irgi. Dabar kviečiapjūtis…. nors ką aš žinau, gal kviečrugpjūtis?

Visas Joniškis gaudžia, lyg po juo būtų pakurtas variklis: užmiegam girdėdami dirbančius kombainus, kažkur toliau, pro miesto namus nematomuose laukuose. Bet girdimuose. Rytą dar iš miegų akys neprasimerkę, o traktorius jau girdėt. Veža derlių.

Pakelės nubarstytos kviečiais, ant kryžkelės neduokdie nepaslyskit ant kviečių ar žirnių.

Jauno ūkininko sužadėtinė prašo dangaus bent poros dienų lietaus – kad mylimasis su ja pabūtų. Kol sužadėtinė, nepernelyg jaudinasi, kad kiekviena diena ir net kiekviena valanda reiškia visų metų pajamas.

Sako, šiemet derlius toks, kokio seniai nebuvo. O gal niekada nebuvo. Ūkininkai apie gerus derlius sako negarsiai, prasitaria tik saviems ir patyliukais. Garsiai įprasta tik dejuoti.

Rytą miglose skendi traktorių eilė. Nesimato nei kur eilės pradžia, nei kur pabaiga. Atvežė priduoti grūdų. Laukdami eilėj bendrauja, aptaria reikalus…

Kas galėtų paneigti, kad tai geriausia vieta susitikti įdomų vyriškį?