Teatro diena
Teatro dieną mūzos tai užsideda, tai nusiima kaukes.
Minėdami Teatro dieną, visi turi teisę vaikščioti alėjomis, mojuoti vėliavomis, demonstruoti nuo scenos raudonus lietsargius, ir net iš Kirnaičių teatro bėgioti į Jakiškių teatrą (žinot ką, abiejuose teatruose pastebėtos tos pačios artistės, nors jos persirengė ir persišukavo, bet žiūrovas įdėmiau pažiūrėjo ir atpažino). Bet negi čia kriminalas? „Visi turi teisę…”- nuo scenos deklamuos jos.
Bendraamžiai – reiškia visi maždaug to paties amžiaus. Nors šitie dar gimę nebuvo, kai kiti zulino sceną savo etiudais. Vistiek visi bendraamžiai. Joniškyje yra devynios galybės bendraamžių, kurių priveista per daugiau nei trisdešimt vaikų teatro veiklos metų.
Matote kokios gražios merginos? O kokie gražūs jų kaliošiukai! Juos, t.y. kaliošiukus merginos į sceną įneš pasidėję ant taburečių, o kai Kubilius pasakos, kaip prisiragavo alaus Joniškio geležinkelio stoties bufete, iš kaliošiukų bus barstomi saldainiai.
O čia štai patenkinti eina Rudiškių artistai. Niekas negalėtų nė pagalvoti, kad nespės net gaidys sugiedoti, o dailus vyriškis Antanas užsimirš, kad yra vedęs ir purtydamas žilas garbanas išeis pirštis kitai, kuri sugundys jį maisto produktais, atneštais molinėje puodynėje.
Ir plaukai visų vešlūs, ir su rūbais, o vėliavoje deklaruoja, kad PLIKIS? Kuris iš jų plikis?
Aaaaa, ne plikis, bet Plikiškiai… Kic reikals!
Kas čia tokie? Kodė be vėliavos? Kodė jų niekas nepažįsta? Bet tik įsileisk „braliukus” į sceną, tokių juokų paskaldys! Duobelės teatras tobulai išnaudojo situaciją, kai fotografas supainiojo adresą ir atėjo pas damą, kuri laukė sekso berniuko. „Esu atlikęs užsakymą ant autobuso stogo. Labai gerai gavosi. Susirinko minios žiūrovų pamatyti kaip dirbu, puikiai viskas pavyko”.
Kriukų teatro vadovė rankinuke nešasi auksinį kiaušinį (paskui parodys). Saldžioji raudonoji porelė kas savaitę perka teleloto bilietus ir vis laimi milijonus. Tas su vėliava y Pranius, jis ain į nams, bet netyč ožsok į Medvilions i ten netyč sugriaun vien rūmų kolon.
Kriukų artistas raudona kepke labai vaizdžiai ištaria savo monologą. Monologas yra iš vieno žodžio: „No!”, bet kartojamas kelis kartus, ir visą laiką labai talentingai.
Spindi Joniškio artistų veidai – vėl eina į sceną, vėl ir vėl. Medvilionių dvarely, beveik sugriuvusiame, apsaugine juosta apsuptame, suspindi teatro liktarna.
„Magdelena, vardan ko tu visą laiką tai darai?”- bando išsiaiškinti Kita Moteris iš Skaistgirio. Ech, artiste, vardan ko tu visą tai darai? Aukoji vakarus repeticijoms, o savo jausmus išgalvotoms aistroms, geri netikrą vyną, alpsti ant scenos, myli tą, kurį liepia režisierius. Iš kūno į dvasią, iš gyvenimo į teatrą… Vėl ir vėl, diena po dienos, metai po metų. Vardan ko tu visa tai darai?
Nes taip tau reikia…
