Šaltiniuose neįvardintas žiemgalių karvedys

garuozos karvedys

Iš kur, Dailininke, žinai kad jis taip atrodė? O tą šalmą, o mėlynų šarvų bent gabalėlį ar iškasė archeologas prie Garuozos, ar priskyrė žiemgalių karvedžiui, o kur galima jį muziejuje po stiklu pamatyti? Kaip nustatei, Dailininke, kad 1287 metais buvo būtent tokios žiemgalių barzdų kirpimo mados?

Na gerai, o tada tu, šiandienos joniškieti, atsakyk, ar jauti, kad esi žiemgalis, ir iš ko tavo sūnūs stiprybę semia. Žiemgalių istorija – dėlionė, kurios daugybė detalių išsibarstę, išnykę o gal net tyčia sunaikintos ar nuslėptos. Tik trumpi paminėjimai priešų kronikose, skirtose savų magistrų išliaupsinimui. Ar tu, šiandienos joniškieti, pagauni asmeninį ryšį su informacija, kad „auštant, 1287 m. kovo 26 d. mūšyje, spėjama ties Garuoza, Vokiečių ordino šv. Marijos Livonijos krašto kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta. Žuvo pats magistras Vilekinas, komtūrai, vaitai, 40 nukautų ir paimtų nelaisvėn brolių. Mūšyje žuvo ir rašytiniuose šaltiniuose neįvardintas žiemgalių karvedys“.

Apmąstydami praeitį KAŽKĄ turime įsivaizduoti. „Tekstas, trumpas vardo paminėjimas istorijoje pro akis praslysta. Kai yra vizualinis akcentas, atmintyje lieka daugiau. Portretas – labai stipri pagalbinė priemonė įsisavinant ir populiarinant istoriją.“ – taip apie imaginacinio portreto reikšmę kalbėjo istorikas Tomas Baranauskas.

Juk ir Vytauto Didžiojo atvaizdai, taip mums įprasti ir pažįstami, ne ką realesni už šį šaltiniuose neįvardinto žiemgalių karvedžio portretą.

„Mūšių inscenizacijos – tai istorijos patvirtinimas ne tik teptuku, bet ir prakaitu,“ – sakė jotvingis Mazurkevičius, kuris Žalgirio mūšio inscenizacijose joja ant balto žirgo ir „būna Vytautu“. Pasak jo, istorinės rekonstrukcijos, mūšių inscenizacijos nėra vaikų žaidimai. Tai rimti dalykai, įtvirtinantys mūsų tapatumą, kuris taip intensyviai plaunamas populiariosios žinisklaidos. Tai kova, padedanti laimėti širdis, padedanti rasti sąjungininkų, o ne priešų.

Žiemgali, nuo 2012 metų entuziastai deda pastangas supažindinti mus su mūsų istorija, todėl šiandien jau žinai, kad Garuozos šilo mūšis – paskutiniojo žiemgalių sukilimo didžiausia pergalė kovoje su pavergėjais. 1287 m. per Gavėnią žiemgalių genties kariai įsiveržė į Rygą, sumušė miesto gynėjus, tačiau miesto užimti nepajėgė. Nuteriojo bent jau pakeliui pasitaikiusią Ikškilę. Livonijos ordino magistras Vilekinas sutelkė kariuomenę grįžtantiems su grobiu žiemgaliams pavyti ir atkeršyti. 1287 m. kovo 26 d. įvyko mūšis ties Garuoza (Jelgavos r.). Vokiečių ordino Livonijos krašto kariuomenė buvo sutriuškinta.

Mūšyje žuvo ir rašytiniuose šaltiniuose neįvardintas žiemgalių karvedys.

Įprasmindamas 729 metų senumo įvykius, gali užsidėti kelias dešimtis kilogramų sveriančius šarvus ir savo kailiu patirti, koks jausmas, kai į juos pliekia kryžiuočio kalavijas.

Gali su bendraminčiu pražygiuoti kovo pašąlu nubalintais laukais, užkopti ant piliakalnių ir papūsti į ragą. Koks skirtumas, kad visiems kitiems Velykos?

Gali užeiti į Joniškio muziejų, kur tau į akis pažiūrės šaltiniuose neįvardintas žiemgalių karvedys, taip, kaip jį vaizduoja dailininkas Artūras Slapšys.

Garuozos šilo mūšis. Slapšys
Dailininkas Artūras Slapšys paveikslą „Garuozos šilo mūšis“ padovanojo Joniškio istorijos ir kultūros muziejui.

One thought on “Šaltiniuose neįvardintas žiemgalių karvedys

  • 2017-01-10 at 11:36
    Permalink

    Baranausku nepasitikėkite – jis skleidžia erezijas, kad, būk, Saulės mūšis galėjo būti ne mūsų rajone.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.