Tetraturgis 2013
Tie, kurie neskaito skelbimų, apie tetraturgį tiesiog išgirdo. Trečiadienį eidami iš darbo, išgirdo triukšmą, muziką ir linksmybes, ir užsuko pažiūrėti, kas vyksta.
Aikštė prie Joniškio kultūros centro prigūžėjo artistų, kurie greit pasidalino į dvi stovyklas. Vienoje buvo zuikiai, raganos ir užsieniečiai. Kiti gi pasirinko žiūrovų vaidmenis ir įsitaisė saulutėje.
Saulė spigino į akis, trukdydama įžiūrėti ir gražiai nufotografuoti tai, kas vyksta scenoje, tačiau veiksmo buvo pilna visur. Kirnaičių zuikučiai buvo dideli ir drovūs, laukė kol kas nors prie jų prieis ir pašnekins, o Joniškio zuikis – drąsus, pats šnekino visus ir užbėgęs ant scenos dainavo, koks jis yra piktas. Vis tiek jo niekas nebijojo, net ir vaikai. Ir raganos, aikštės pakraštyje užveisusios pelkę, atrodė draugiškai. „Iššluokit žiemą!“ – prašė jų žiūrovai, bet raganos tik mušė sviestą, vežiojo vaikus ant „šluotos-taksi“, ir vaišino neatpažintos receptūros gėrimu. Kriukų teatro artistai minkė tešlą, čia pat aikštėje kepė papločius ir užtepę sviestu vaišino visus. „Čigonės“ žvangino būgnelius, ilgi ponai su cilindrais ant galvų grojo gitaromis ir vizgino uodegomis, slibinai anei juodais gaurais apaugę vyriškiai nieko negąsdino, rusaitės mojavo nosinaitėmis, Monmartro dailininkai piešė portretus, o linksmi kaimiečiai nepaleido iš rankų armonikų. „Čia ir dabar!“ – skelbė optimistai, visus įtraukdami į energingą šokį.
Protingi žmonės jau seniai yra pastebėję, kad visas gyvenimas – tai teatras, kuriame kiekvienas atliekame savo vaidmenį. Nebūtinai nuo scenos. Nebūtinai minioms žiūrovų. Nebūtinai sulaukdami aplodismentų.
Tarptautinė teatro diena – puiki proga dar sykį susitikti su tais, kuriems Teatras – tai gyvenimo būdas. Pagyvinantys visus Joniškyje vykstančius renginius, persikūnijantys tai į raganas, tai į angelus, į rūmų damas ar elgetas, skaitantys eiles, dainuojantys, laisvalaikį leidžiantys repeticijose ir scenoje mirštantys… Ne tik visoje Lietuvoje, bet ir pasaulyje garsinantys Joniškio vardą mūsų mėgėjų teatrų aktoriai.
