Amerika pirty pačiam Joniškio centre

Bažnyčios laikrodis muša penkis kartus. Armonikierius prie autobuso stotelės groja. Dvi moteriškės pradeda skėsčioti rankom vidur aikštės ir šūkauti „120-osios metinės!“. Operatoriai juodais drabužiais viską iškart ima filmuoti ir fotografuoti.

Žiūrovams nėr nei bilietų, nei kėdžių, bet pačių žiūrovų yra daug, nes 1)kaip tik visi eina iš darbo ir nes 2) buvo skelbta, kad bus pirtis.

Gal kiti įdėmiau skaito skelbimus, bet nelabai dėmesingiems kaip pvz aš, atrodo, kad buvo žadėtas spektaklis. Bet Amerika pirtyje prasideda ne nuo pradžios, o nuo kulminacijos, kai iš Agotuko išviliojami pinigai ir vietoj Amerikos ji vedama į pirtį, kuri numegzta iš šieno. Iš jos virsta garas.

Aferistas, uždaręs Agotuką pirtyje pasikviečia bendrininką, tada jiedu suranda dar vieną auką iš žiūrovų tarpo, kurią irgi grūda pirtin. Nelabai aišku, kodėl pirtyje turi būti dvi moterys, bet taip jau yra, kiša jas pirtin po dvi. Žiūrovai, kurių neužkabino, o kad patenkinti baisiausiai, kad tik ne juos!

Aferistas persiauna kitus batus ir pasisavina pinigus iš kitos aukos. Apmulkina ją lygiai tais pačiais žodžiais, kaip ir ankstesnę. Todėl nieko tokio, jei kažkokiu momentu jų žodžius nustelbia fūros ir traktoriai, važiuojantys pro šalį. Vistiek žinom, kad galų gale pinigus paims, o moterį sukiš į pirtį.

Režisierė ir visas kolektyvas jai už nugaros stebi, stengiasi nesikišti, bet kai aferistai ne tą žmogų iš minios paima, tai pasigirsta ir režisierės skardus balselis. Be to režisierė laiks nuo laiko kai ką apdovanoja iš artistų, nes yra asmeninių ir teatrinių sukakčių.

Antro plano artistas su raudona transporto priemone prisaugo, kad moteriškės per anksti iš pirties nepabėgtų pro kitą pusę. Oi čia vyksta visokių čiūdų, pavyzdžiui viena moteris iš minios prieš sukišama į pirtį dalinai nusirengia ir atsistoja ant galvos. Kita iš pirties išeina su deficitais rankose, aiškiai mačiau, kad gavo majonezo ir žirnelių.

Visos, na beveik visos teatro moterys paeiliui pabūna apmulkintomis Agotukėmis. O jei tik nutinka kokia pauzė tarp tekstų, armonikierius iškart tirli – tirli.

Šalia pirties, netoli autobuso stotelės stovi vyryklė, ten realiuoju laiku verdami barščiai ir čirškinami lašinukai kiaušinienei. Kai kas iš žiūrovų iš tolo bando suprasti, kaip ta vyryklė kūrenasi, nes nu ne virtuvė, miesto aikštė čia, o absoliuč aiškiai matosi, kad puodas kunkuliuoja, keptuvė čirškia, ir net kepamų lašinukų kvapas užsiuodžia.

Paskui netikėtai visi artistai atsistoja nusilenkti, tai reikštų jau viskas, o buvo smagu ir būtų gerai dar. Bet viskas, daugiau iš nieko pinigai nebeviliojami, teatras „Žiburys“ visiem siūlo barščių,  dauguma žiūrovų išsilaksto, o kurie pasiliko, gal ir dabar dar tebebaliavoja.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.