Žolinė Joniškyje
Ant suoliuko netoli bažnyčiose sėdėjo du vyrai blizgančiais kostiumais. Iškart matėsi, kad ne vietiniai. Staiga suprato, kad jau laiks, pašoko, nulėkė į bažnyčią, pasiėmė dūdas ir prisijungė prie kitų dūdorių. Atsidarė didžiosios bažnyčios durys, pro jas išėjo procesija. Nešė vėliavas su šventųjų atvaizdais, kryžius, smilkino smilkalus, dūdavo. Pasuko į dešinę.
Šventoriaus dalyje, kurią esam įpratę laikyti pagrindine, buvo nedidelis turgelis, ir buvo ruošiami – puošiami stalai. Fotografai laukė ateinančios procesijos paruošę savo aparatus.
Procesija apsuko bažnyčią ir atėjo. Visi buvo pasipuošę, kas kamufliažais, kas tautiniais rūbais, kas baltais apsiaustais. Neįtikėtinai daug žmonių. Visi gražūs, su gėlių puokštėm rankose.
Gal tik keli iš žiūrovų šio veiksmo buvo užklupti netyčia, kažkur kitur ėję, bet ypatingo momento pristabdyti. Be aiškaus suopračio kas vyksta, su nematoma velnio uodega rankose (nes, sako, kas neturi žolinių puokštės, velns savo uodegą įbruka). Viena iš jų, nerodysim pirštais kas tokia, davaj viską fotkinti. Netikėčiausiai toks vyriškis atrodė, nežinia kodėl jis atsirado šventoriuje, bet labai panašu, kad tiesiausiu keliu iš parduotuvės. Su pasmukusiais treningais, laikydamas rankoj pora pirkinių maišiukų jis ėjo taku… ir staiga mato, ateina link jo plevėsuodami šventųjų atvaizdai. Vyriškis taip ir sustojo, nuo tako nepasitraukdamas oriai visą procesiją priėmė…
… ir visi nuėjo kas sau: į bažnyčią antros dalies, į humaną, nes po 50 centų viskas, ar susitikti klasiokų.