Liepos 1, lietus Lietuvoj

Lyja. Ant balų plaukioja burbulai. Mašinos pravažiuodamos kelia vandens sparnus.

Miesto aikštės tvarkytojai atsivežė plytelių. Vyrai tokie ryškūs oranžiniai, kad jų atrodo dvigubai daugiau. Pliurzojasi Žiemgalos molyje. Ateip, ateip, brangučiai, iki miesto šventės aikštės sutvarkyti nespėjot…

Archeologų prie sinagogos nesimato. Kai šitaip lyja… Juodus 16 amžiaus arklio griaučius jau išsikasė, o gilesnius sluoksnius šiandien semia vanduo.

Prie savivaldybės pastatytų dviračių sėdynės užmaustytos maišiukais. Po stogu autobusiukas su užrašu „Nedelsk”.

Nežinia kaip rengtis, tai išėjęs į gatvę suvoki, kad striukės nereikia, tai vėl pasidaro šalta. Giedotojų choras traukia lietuvių liaudies giesmę „šiemet vasaros nėr…”

Yra, yra ta vasara! Žydinčios liepos kvepia net būdamos šlapios. Kvepia saldžiai, nuteikia romantiškai, primena, kad reiktų pasirinkti… praleidau pernai, nepasirinkau užpernai, tai reiktų bent šiemet, tik kaip tuos liepžiedžius rinkti, kai taip lyja?

Ant jau prinokusių vyšnių kabo lietaus lašai, ir ant vyšnių lapų lietaus lašai, ir nežinia, kur šiandien sutūpę šlapi špokai.