Žagarės pieninė atidaryta!

Gražiom mašinom suvažiavę asmenys grupavosi kieme, košiami vėjo. Grojo dūdų orkestras. Vaikščiojo merginos tautiniais rūbais, atnešdamos pintinėlėse ženkliukų ir segdamos juos vyrams prie krūtinių. Plazdėjo balti-žali-mėlyni balionai. Vėjas taršė plaukus, sijonus, skvernus,  nešė tolyn iki galo neišgirstus žodžius, per mikrofoną pasakytus nuo pieninės priebučio. Buvo galima atsigerti gilių kavos arba žolelių arbatos. Įdomus dalykas, pučiamųjų orkestras kartais nustodavo groti ir užsukdavo už kampo, kur bent šiek tiek užuovėja, bet muzika tai nenutildavo!

Korespondentai pulku apsupę kalbino Kaikarį. Vietinėms reporterėms rūpėjo sužinoti kiek žmonių dirbs pieninėje ir panašūs dalykai, o atvykėliai iš sostinės labiau norėjo išpešti kokį nors sensancingą pasisakymą – gi čia ne bet kas, o tas pats Kaikaris! Bet abejoju ar laimėjo ką daugiau, negu „aš ne politikas”.

Visi laukė ministrės, o ta vėlavo. Ant pieninės priebučio sustoję atidarymo vedėjai pasakojo Žiemgalos istorijos epizodus ir vardijo, kokius paukščius pažįsta.  Danguj klykavo vėjo blaškomos gervės. Mergaitės tautiniais rūbais išdalino visus ženkliukus. Gilių kavos užteko visiems norintiems. Pavėlavusi atvyko ministrė ir tarė žodį. Vienas iš atidaryme dalyvavusių Seimo narių pakėlė Žagarės pieninės vėliavą, o Kaikaris su ministre nuėjo kirpti juostelės. Žalios. Po kirpimo kunigas porą palaimino.

Visi buvo pakviesti apžiūrėti pieninę iš vidaus, bet prieš tai laukė netikėta atrakcija – reikėjo apsivilkti chalatus, ant galvų ir kojų užsimauti mėlynus daiktus. Tik įveikus tą reikalą, leido į vidų, kur pamatėm  neatpažintus aparatus, blizgančias talpas ir viską jungiančius vamzdžius. Nelabai ką apie tai išmanėm, tai košėm tolyn, kol pagaliau radom žmonių.

Gražios moterys stovėjo prie varškės padėklo ir dėliojo ją į maišelius. Tai yra man kol kas nesuprantamas technologinės minties vingis, kodėl moderniose gamyklose, kur viskas fantastiškai automatizuota, būna kokia nors operacija, atliekama žmogaus rankomis? (Ne tik čia, stebiuosi ir žiūrėdama laidas „Food factory”, kur tonų tonas saldainių gaminančioje gamykloje vistiek yra veiksmas, kai žmogus atsineša kibirą sirupo, palipa laipčiukais ir jį supila į aparatą.) Taip ir Žagarės pieninėj, tarp daugybės automatiškai veikiančių įrengimų atsiranda gyvos moterys ir pirštinėtomis rankomis deda varškę į maišiukus. Burnos joms užrištos kad per daug neplepėtų.

Oi, kiek jos buvo fotografuojamos! Visų, kas tik aparatus turėjo. Šiandien jų nuotraukų turėtų būti pilni laikraščiai ir internetas.

Atvykėliai operatoriai aptarinėjo, kokį vaizdinį grobį pavyko nukauti.

Degustacijos salėje visi ragavom pieno, sūrio ir varškės. Viskas skanu ir gražiai pateikta. Buvęs Žemės ūkio ministras gerai atrodė su pieno ūsais. Dabartinė Žemės ūkio ministrė kažką rašė svečių knygoje.

Gavom po dovanytę. Tarp kitų gerų daiktų ten buvo „karvutės’ tipo saldainiai, LABAI SKANŪS. Kol kas nežinau, ar juos darys Žagarės pieninėj, bet jei taip, tai aš juos pirksiu, nes išties labai skanūs.

O klastingam klausimui „kokį mėnesį įvyko spalio revoliucija?” atsirado klausimas – konkurentas: „kur yra Žagarės pieninė?” Ne Žagarėj! Skaistgiryje!

Na ir valio, kad yra!