Mažutė Bobulytė

Bobulytė Žagarėje

Kai vaikštinėdama po Žagarę užsukdavau prie Senosios Žagarės bažnyčios, kartais ateidavo Mažutė Bobulytė. Kažką ji ten tvarkydavo – prižiūrėdavo. Mačiau ją su trimis penkialitriais vandens pilnais bambaliais  besiropščiančią laipteliais aukštyn į šventorių. Kaip Mažutė Bobulytė tuos tris bambalius užneša? Gi kilsteli vieną per kelis laiptelius aukštyn, palipa žemyn, kilsteli kitą, paskui trečią, ir taip pamažiukais, pamažiukais…

Mažutė Bobulytė buvo senučiukė su šypsena veide ir su plaukeliais ant smakro. Stebėjosi pernai liepos 17-ąją, kai prašiau leisti ją nufotografuoti, netikėjo, kad yra graži. Atrodė amžinas bažnyčios atributas, kurį visada atėjęs atrasi.

Ach ne, nebeatrasi. Numirusi jau Bobulytė, ir kažkodėl šita žinia užkabina graudžiai.

Apie Mažutę Bobulytę kalbėjomės su Jūrate Nemeikšiene. Prisiminimai lyg išsibarstę mozaikos detalės, už jų tikrumą nieks garantuoti negali.

Mažutė Bobulytė nugyveno gal kokius 83 metus. Dėvėjo paprasta fufaike, apsiavusi kaliošiukais, vaikščiojo pasiramsčiuodama lazdele, padaryta iš sulūžusio skėčio, visą laiką su šypsena veide. Ji buvo kilusi lyg ir nuo Akmenės, gal kažkur nuo Papilės. Jos mama mirė, kai ji buvo mažiukė, o pamotė nemylėjo. Išsiuntė iš namų tarnauti… ir nuo trylikos ar keturiolikos metų ji dirbo Žagarėje prie bažnyčios. Žinojo, kad Senosios Žagarės bažnyčioje yra paslaptinga kripta, tačiau niekas jai nesakė, kas jos viduje. Sykį paslapčia pažvelgusi pro langiuką pamatė karstą, o jame baltą veidą smaila nosele, ir išsigando labiausiai. Ten buvo Barbora Žagarietė, kurios paskui nebebijojo, kurios pagalbos prašydavo ar tamsoje įkritusi į statybininkų paliktą duobę, ar kai dingdavo svarbiausi jai patikėti raktai. Mažutė Bobulytė visą gyvenimą prižiūrėjo Barboros Žagarietės kriptą.

Bet vistiek ryškiausias jos prisminimas buvo iš prieškario Žagarės. Bobulytė vis pasakodavo apie dailią žydaitę  gėlėtu chalatėliu sėdinčią prieš saulutę savo namo kieme. „Taip jinai raškažydavosi, taip raškažydavosi…“ Dailiosios žydaitės gyvenimas jai atrodė gražus ir lengvas, nors anai pasitaikė nelabai koks kavalierius, nors ir nameliai jos sudegė, nors paskui atėjo kruviniausias karas… bet kokia graži ji buvo prieškario Žagarėj kieme prieš saulutę su gėlėtu chalatėliu, bet kaip ji raškažydavosi…

Mažutė Bobulytė patyrė ir kitokio gyvenimo. Ji buvo ištekėjusi. Kai Senosios Žagarės bažnyčiai buvo nupjautas kryžius ir ji paversta sandėliu, kai Barboros kūnelį išsivežė ir pradangino KGBistai, Mažutė Bobulytė dirbo prie betono blokelių. Gerai dirbo, ir jos nuotrauka netgi kabėjo Joniškyje garbės lentoje.

O paskui ir vėl dirbo bažnyčioje – su visa aštuoniasdešimties metų našta prižiūrėjo gėles ir žolynus, grėbstė auksinius rudens lapus, penkialitriais bambaliais atnešdavo gėlėms vandens. Kai paliko sunku lipti žemyn laiptais, leisdavosi jais repečkomis, atbula: „Kad ne tos kojytės, viskas man būtų gerai“.

Mažutės Bobulytės gimtadienis buvo kovo 29-ąją. O koks jos vardas? Mes nežinojome, koks jos vardas.

Žagarė
Fotografuota 2014 m. liepos 17 d.

P.S. vardas išaiškėjo: Jadvyga (Jadzytė) Adomaitienė

One thought on “Mažutė Bobulytė

  • 2015-07-06 at 17:12
    Permalink

    Kiek pamenu Jadziuke vadindavom. Tai Jadze tikriausiai 🙂

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *