Žagarės trobytės
Žmogau, kai žiūri į medinę trobytę mažais langiukais, sulinkusiu stogu, ką matai? Ką mąstai? Trūnėsių krūva ar kultūros paveldas? Neįsivaizduoji, kaip jame žmonės gali gyventi? O gal pats tokios trobytės nori? O ką su ja darytum, žmogau? Atvažiavęs gal esi iš didmiesčio, kur tavo namai stikliniai – betoniniai, viskas švaru, nauja ir čiki. Po Žagarę vaikštinėdamas gėriesi senove. Čia tau dvidešimtojo amžiaus pradžios skonis, romantiškai griūnantis, su atsikabinusia lenta ir besilupančiais dažais.
Aušra Petrauskienė apie projektą „Žagarės medinė architektūra”:
„Ar čia Žagarė?”- taip dažniausiai žmonės reaguoja, pamatę medinių ornamentų nuotraukas. Kolažas ir detalės kartojimas atkreipia dėmesį, padeda geriau pastebėti.
Kaip sužinoti, kada laikas rašyti projektą? Visai atsitiktinai išgirdau, kad Kultūros paveldo departamentas priima projektų paraiškas. Jau turėjau nemažai Žagarės medinių namų nuotraukų, prisvajojome, kaip surengtume didelių nuotraukų parodą ant „Norfos” sienos, kad atvykęs į Žagarę turistas labiau atkreiptų dėmesį, o taip pat ir žmonės, tuose irstančiuose namuose gyvenantys, aiškiau praregėtų ir pastebėtų savo namelio grožį. Kad remontuodami namą, norėtų tą grožį išsaugoti. Kultūros paveldo departamente projektas „nepraėjo”. Šiek tiek finansavimo jam skyrė Joniškio rajono savivaldybė. Nedidelis tas finansavimas, tai ir paroda nedidelė .
Šių metų paveldo dienos daugiausia dėmesio sutelkė į XIX amžiaus pabaigą, XX amžiaus pradžią. Labai įdomus laikmetis. Juk tuo laikotarpiu jau buvo atsiradusi modernioji architektūra. Bet kartu buvo ir etno. Medinė architektūra negali ilgai laukti savo tyrėjo. Plyta dar laikysis, o medis… šimtas metų, ir viskas, vos laikosi.
Iš pradžių projektą vadinau „Žagarės trobytės”. Fotografavau visą namą. Tik paskui atkreipiau dėmesį į detales, ir per ornamentiką tą pačią trobelę visai kitaip pamačiau.
Tikru atradimu pavadinčiau medinį rudą namą pačiame centre. Regioninio parko darbuotojai pasiūlė atkreipti į jį dėmesį. Iš pradžių nesupratau kodėl. Didelis ir apšepęs. Jo grožis ir unikalumas atsiskleidė, kai pradėjau žiūrėti į ornamentus. Jie yra labai įdomūs, daugiau niekur tokių detalių nemačiau. Nesu architektė, nežinau, kaip jos vadinasi. Tiesiog „pimpukas” toks. Ši detalė yra visuose plakatuose. Reikėtų gal net filmuką padaryti, nes ne kiekvienas eidamas pro šalį, į jį pasižiūri.
Namas, kuriame daugiausia ornamentikos, pats nėra gražus.
Žmonės, ypač didmiesčiuose, užaugę ant asfalto, tarp stiklo ir betono, yra išsiilgę trobytės. Jie gyvena sterilioje aplinkoje, lyg ligoninėje. Senas medinis namelis Žagarėje jiems egzotika. Kas toliau turėtų būti su šiomis trobytėmis? Leisti joms ir toliau gražiai irti, ar remontuoti taip, kad galėtų normaliai gyventi dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus? Jei įsigyji seną trobytę turi žinoti, kam ją perki. Reikėtų žiūrėti, kaip daro kitos tautos. Ypač imti pavyzdį iš skandinavų – jie labai gerai išsaugo santykį tarp seno ir dabartinio. Pas juos nebuvo trūkio. O pas mus sovietmetis viską sujaukė.
Įdomus namas pritraukia turistus. Į kai kuriuos senus namelius žiūrėdama net pagalvoju, – duokdie, kad šeimininkai neturėtų pinigų jų renovavimui.
Medinis namas kartais sujuda. Ko tu juokiesi, tikrai! Mediniai namai vaikšto!
Išsaugoti, restauruoti sunkiau, nei padaryti naują. Jei žmones pernelyg kontroliuosi dėl paveldo išsaugojimo ir neleisi susitvarkyti namo taip, kad jame būtų patogu gyventi, tas namas visai sugrius. Yra ir tokių žmonių, kurie nieko nenori keisti sename name. Net ir darželis šalia jų namo senoviškas, akmenukais apdėliotas. Tame name gyvena kelios tos pačios šeimos kartos, ir namo savininkams jis gražus toks, koks yra.
Nenoriu slėpti savo namelio sienų balkių. Nutapetuotum jas, ir viskas pasikeistų. Arba pavyzdžiui durys… man sako, dabar parduotuvėje yra akcija durims, nueik, išsirink. Pažiūrėjau į tas parduotuvines duris… ir parsinešiau iš malkinės senąsias, kurias jau buvau pasmerkusi. Atrestauruosim. Šios durys turi istoriją. O naujos, standartinės turi… ką?.
Kažkada fotografavau vien duris. Yra labai daug įdomių durų. Galima padaryti atviruką vien su durimis.
Projektas buvo lyg pasibandymas. Kaip padaryti, kad būtų pasiektas tikslas ne tik užfiksuoti medinio kultūros paveldo objektus, bet ir sudominti? Buvo sumanyta edukacija – medinių ornamentų piešimas ant lentos gabaliukų – kad kiekvienas, ypač vaikai, galėtų prisiliesti prie medžio. Projekte šiai edukacijai nebenumačiau finansavimo, bet ir neišbraukiau. Ne tokios čia didelės išlaidos, dažai ir teptukai. Bet koks kūrybiškumas atsiskleidė!
Žaidimas tai jau visai netyčia sugalvotas. Juk ornamentų nuotraukas jau turėjau, žemėlapis yra. Paskelbiau žaidimą – surask, kur yra koks ornamentas. Šį kartą taisyklės nebuvo iki galo apgalvotos. Dar reikėtų pagalvoti, kaip būtų galima padaryti geriau. Ar kviesti varžytis, kas greičiau, ar leisti mėgautis procesu? Dabar žaidimą sužaidė dvi komandos, viena iš Joniškio, kita iš Žagarės. Ypač žagariečiai berniukai nustebino – po piešimo ant lentų edukacijos kažkur dingo, galvojau, namo išėjo. O jie važinėjo dviračiais po Žagarę, ieškodami ornamentų ant medinių namų.
Iš kiekvieno namo būtų galima padaryti atskirą parodą.
Joniškio rajono savivaldybės pastato laiptų aikštelėje dabar yra Žagarės medinės architektūros ornamentų paroda, ir kabės ji tol, kol nuotraukos išbluks.
Aušros Petrauskienės mintis užrašė D.M.