Žagarės malūnas

Iki XX amžiaus vidurio Lietuvos kraštovaizdį daugely vietovių gražiai puošė senieji vėjo malūnai. Mojuodami savo plačiais sparnais, jie pagyvindavo monotoniškas lygumas. Jų ažūriniai sparnai, apeigos tilteliai darydavo romantinį įspūdį. Vėjo malūnai nesislėpdavo kaip vandens malūnai jaukiuose slėniuose, pašlaitėse. Jie užvaldydavo erdvę.

Vieta malūnams statyti buvo parenkama labai apdairiai. Pirmiausia jie plito prie didelių upių, tai yra pagal senuosius tradicinius kelius.

Kur ir kada pradėta statyti pirmuosius vėjo malūnus, neaišku. Europoje pirmą kartą vėjo malūnas paminėtas 833 metais.

Egzotišku Žagarės elementu yra tapęs seniausias dvaro statinys – olandiškas („kepurinis”) vėjo malūnas. Sukantis malūno sparnams, malūno kepurė yra pasukama prieš vėją.

Spėjama, kad Žagarės dvaro teritorijoje šis malūnas galėjo iškilti 1801 metais. Kai kurie tyrėjai šią datą paankstina, teigdami, jog baudžiauninkų statytas olandiško tipo kepurinis vėjo malūnas galėjo iškilti net 1770 – 1780 metais.

Penkiaaukštis archaiškas vėjo malūnas – vertingas liaudies architektūros statinys savo įdomiomis proporcijomis papildantis dvaro pastatų ansamblį. Manoma, kad jis yra seniausias Lietuvoje.

Malūnas yra kūginio tūrio, su apėjimo galerija cokolinėje dalyje, mūrytas iš lauko akmenų.

Architektūrinį malūnų vaizdą gyvina kepurė.

Apačioje buvo įrengti skliautuoti rūsiai.

Vėjo malūnai pradėjo nykti, kai buvo išrasta garo mašina, vidaus degimo variklis. Šis procesas Lietuvoje prasidėjo XIX a. pabaigoje.

Žagarės malūnas veikė iki 1914 m. 

Dvidešimtojo amžiaus viduryje vėjo malūnus beveik visai išstūmė galingi našūs elektriniai malūnai.  Žagarės malūnas stovėjo be stogo, sparnų, vidaus įrengimų.

Pasakojama, kad prieš kelis dešimtmečius malūnas buvo viena mėgstamiausių poilsio ir švenčių vietų. Lankytojai galėjo malūne veikiančioje valgykloje – kavinėje užkasti bei pernakvoti. Senbuviai prisimena gražiai sutvarkytą aplinką, nutiestą kelią.

 

Nuotraukos, surinkta informacija ir būtybės Aušros Petrauskienės