Vaikystės koželkos

ajerai

„Čia kur jūsų daržas anksčiau buvo labai didelė koželka… atsimeni? Tavo tete padarė mums plaustą, visi vaikai sulipom, bet susigrūdom visi į vieną pusę ir plaustas apsivertė. Atsimeni?“

„Kad nedidelė buvo ta koželka, ir joje beveik nebuvo vandens…“

„Kaip tai nebuvo!!! Buvo koželka didžiausia, ir vandens joje daugybė, ypač pavasariais, ir dar labai daug driežų joje buvo. Iš ano kiemo ateidavo į koželką antys…“

„Ne driežai ten buvo, o tritonai. Pilveliais oranžiniais. Berniukai juos gaudydavo…“

„Čia tam krašte buvo didelis sodas, buvo obelų, kriaušių, ir dar jame augo pačios skaniausios geltonos slyvos. Va tame pakraštyje žydėdavo labai daug narcizų.“

„Aš labai gerai po medžius karstytis mokėdavau. Manęs prašydavo įlipti į griūšę ir kriaušių nuo viršūnės priskint. Aš į pačią viršūnę galėjau įlipt, pajodžarga buvau kaip bachūriuks.“

„Aš tai įlūžus vieną kartą buvau. Norėjau žuvyčių pažiūrėti… Iš tos koželkos išpjaudavo ledą, tai aš buvau į eketę įsmukus. Paltuko skvernai išsiskleidė, nenuskendau. Paskui du kilometrus namo šlapia ėjau…“

„Didelė čia buvo koželka… ir ten anoj gatvėj, kur dabar N nams, irgu buvo koželka… ir A nams, kurį dabar nori parduoti, jis irgi ant koželkos pastatyts…“

„O anoj pusėj tos koželkos bernai būstinę buvo pasistatę. Iškasė tokią kaip žeminę. Į ją reikėdavo ropote įropoti. Mūsų nepriimdavo į ją, bet mes buvom įlindę kai jų nė vieno nebuvo. Su amžinatsilį Romute buvom abi įlindę.“

„Maudytis tai nieks toj koželkoj nesimaudydavo. Kaip ten maudysies, jei visokio brudo buvo pilna. Į ją gi nusprogusius paršus sumesdavo. Maudytis mes į žvyrduobes eidavome.“

Čia kur dabar M nams, seniau toks dvars stovejo. Kai jie sklypą gavo, dvarą nugriovė. Buvo molinės sienos storiausios, kai jas griovė, didžiausią pakį rado vokiškų markių. Bet kur jas dėsi… O didelis buvo pakis, markės į laikraščius suvyniotas. Nu gal tos molinės sienos ne dvaro buvo, gal kokio ūkinio pastato, aš nežinau…“

„Ajerai aplinkui tą koželką augdavo. Atsimeni, ajerų stiebai kokie buvo skanūs? Dabar tai net nežinau ar dar kur nors ajerų būna…“

„Su tuo plaustu tavo tetės padarytu atsimeni, kaip visi sulipom, plaukėm toliausiai… atsimeni? Paskui apsivertė, mes visi sukritom į vandenį…“

Atsimeni…? Atsimeni…? Atsimeni…? Užlygintos, virtę sklypais ir daržais vaikystės koželkos, o vaikiškų žaidimų draugės jau įgiję pensijas kartu su puokštėmis įvairiausių negalavimų. Jų paaugę anūkai nebeplaukioja plaustais po koželkas, nes turi kompiuterius, ir bobučių plepėjimai jiems visai neįdomūs.pieniu laukas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.