Vaikystės ledai

Atsimenu, kad ledų kioskelis stovėjo prie dabartinės „Fortūnos“, o tada tai buvo buitinio fotoatelje.
Ledų nepardavinėjo jokiose kitose parduotuvėse, tik tame kioskely, o jame irgi jokių kitų prekių nebuvo, tik ledai.
Juos atveždavo iš Šiaulių.

Vieną dieną buvo tik vienos rūšies ledų. Mes viens kitą susitikę klausdavome: po kiek šiandien ledai? Kaina nusakydavo jų rūšį. Pigiausi buvo vaisiniai po 6 arba 7 kapeikas, dar buvo po 9 – liesi pieniški, kažkokie buvo po 13, po 15 kakaviniai, po 19 plombyras, o brangiausi – eskimo po 20 kapeikas, bet šitų būdavo labai retai.

Dažniausiai ledai būdavo vaflinėse stiklinaitės. Kartais – popierinėse, ach nusivylimas, kai tik pamatydavome, kad yra padėta medinių pagaliukų, iškart suprasdavome, kad šiandien ledai ne vafliuose, o kainuodavo taigi tiek pat!

Kiekviena rūšis turėdavo savo spalvų ir dizaino popieriukus, į kuriuos vaflinės stiklinaitės buvo suvyniotos. Pavyzdžiui plombyro popieriukai buvo balti su raudonais skrituliukais. Jei popieriniuose indeliuose, tada nevyniojami, tik ant ledų viršaus uždėtas popierinis skrituliukas.
Eskimo, kaip ir priklauso, būdavo ant pagaliuko. Ne plokšti, o cilindro formos. Labai skanūs.

Žiemą tubūt kioską uždarydavo? Nebeatsimenu…

Kai nuvažiuodavome kur nors, pvz į Rygą arba į Vilnių, rasdavome, kad ten būna kitokie ledai. Nes jie nebūdavo vežiojami po visą Lietuvą tuo labiau nei po visą Pribaltiką, o pardavinėjami arčiausiai gamintojo.
Ir tik specialiame kioskelyje. Pala pala, o Rygoje ar Vilniuje gal buvo iš tokių vežimėlių paradavinėjami? Ar buvo?

Joniškyje ledų pardavėja kioske sėdėjo apsitaisiusi baltu chalatu. Ant jos galvos – plaukų kalnas, apsuktas kasa. Atrodė lyg karūna, o ji pati lyg karalienė. Nes juk įsivaizduojate koks pasakiškas buvo jos darbas – pardavinėti ledus!
Kaimo parduotuvėse jokių ledų nebūdavo. Jei norėdavai nuvežti į kaimą, prisidėdavai į rezgę ir palengva tirpstančius bei varvančius veždavai autobusu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.