Skarų istorijos

skarų istorijos

„Čia yra mano močiutės skara, kuriai daugiau nei šimtas metų. Ji tebeturi mano mamos kvapą“.

„Senelio teta tarnavo caro Nikolajaus rūmuose, o kai parvažiavo į Lietuvą, atsivežė šią skarą. Ji buvo labai didelė, aš turiu tik ketvirtį šios skaros. Senelio teta ją sukarpė į keturis gabalus ir padalino keturioms mūsų giminėms šeimoms.“

„Atėjau su savo „smetanska“ balta skaryte…“

„O kas nupirko skarytę ašarėlėms šluostyti? broliukas nipirko skarytę ašarėlėms šluostyti“… galvojau, brolis iš kelionės po Aziją parveš skarą visą blizgančią, žėrinčią, povo spalvomis puoštą… galvojau, sūnaus iš Meksikos parvežta skara bus ryškiaspalvė… ne taip labai jos skiriasi nuo mūsiškų, nes skaras jie rinko tokias, kokios jų nuomone tiktų man…“

„Glostydama skareles mama pasakoja Lietuvos istoriją…“

„Ši skara – giminės palikimas. Gavau nuo krikštamotės, gavau tik ketvirtadalį jos. Nežinau, kur yra kitos trys dalys, nes buvau maža, kai man ją dovanojo. Mama leisdavo ją užsirišti tik per Velykas kai eidavome į bažnyčią“

„Prisimenu kaimynę, kuri vis lopydavo savo skaras. Kaip jas taip pradėvėdavo, kad reikėjo lopyti, neįsivaizduoju, bet nešiojo skaras visas sulopytas. Kai ji mirė, sako, jos namuose rado daugybę  skarų, naujų, nenešiotų, o ji vis su lopytomis vaikščiojo“

„Ši skara žento dovanota prieš trisdešimt metų. Iš kur parvežė? Gi iš Sibiro“.

„Močiutė paliko dvi dežes skarelių. O kur jos dabar? Turiu, tik kitaip. Vieną sykį apsilankiau pas Salomėją, kuri siuva raganas. Tos raganos paskui saugo visus namų kampus, o kai kurios turi net ir saldainį kišenėje. Atidaviau močiutės skaras Salomėjai, tegu siuva. Nes kol dėžėje guli, jas puola kandys. Sukandžiota skara tegu būna išsaugota šitaip „.

„Šią skarą gražiai sulankstytą radome prie išmestų daiktų Skaistgirio savartyne. Nauja, nenešiota, prie jos prisegta pliomba su užrašu „Kaunas““.

„Joniškėlio bažnyčioje paskutinėje eilėje sėdėdavau, prieš akis visos skaros, o aš įsivaizduodavau, kaip iš jų lėlėms sukneles siuvu.“

„Skarelę tėtis parvežė iš jerevano. Mes prašėm kedų parvežti, nes tada buvo deficito laikai. Grįžo tėtis, berniukams parvežė kedus, o mums – skareles. Ir apmaudu tada buvo. Bet kedai jau seniai sunešioti ir išmesti, ir tėčio nebėra, o skarelę vis dar turiu.“

„Buvau ne tokia, kaip visas svietas, žinojau ne kokiomis skarelėmis kas puošiasi, o kaip arklių karčiai kerpami ir kokie jų pakinktai būna. Skarelės mano buvo tik su arkliukais.

„Štai skarelė – nenešiota, nenaudota, su inicialais „Joniškio savivaldybė““

„…tas renginys pats kaip margaspalvė skara…“

Apie skaras pasakojo Ugnė, ir ne vien ji. Pasakojo, rodė, šiek tiek dainavo… Žiūrovai, mačiau, braukė ašaras. Labai atsargiai nosinaitės kampeliu iš akies kampelio gaudė ašaras.

skara

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.