Birželis Tyrelyje
Tokio birželio Tyreliui dar nėra buvę. Tūkstančius metų buvo ramu, tik paukščiai – žvėrys – musės -gyvatės, o dabar… Lentiniu podiumu vaikšto ir vaikšto visokie anksčiau nematyti. Pelkės augalai stiebiasi, kad atvykėlius apžiūrėtų.
Jūs, gamtininkai, galite rašyti ir per televizorių kalbėti, kad birželį paukščiai išveda vaikus, kurie išmoksta skraidyti ir visi zuja po Tyrelį. Galite mum aiškinti, kad elniai čia atsiveda šiemetinius elniukus, ir… na gerai, mes jumis tikime. Tačiau žingsniuodami per pelkę lentų taku, bildėdami kedais ir basanoškėmis, barškėdami šnekomis, pykšėdami fotoaparatais nematome nei tų paukštukų, nei elniukų, o tik tuos, kieno šaknys įsikibę į kiminų patalą neleidžia jiems pabėgrti. Augalus.
Kai kuriuos net atpažįstame. Va dailučiai spanguolių žiedeliai ant plonų raudonų stiebelių iškilūs laukia savo vabzdžio apdulkintojo. Vėliau stiebeliai nebenulaikys užsimezgusios uogos sunkybės, jos sukris ant samanų patalo, o mes atvažiavę rugsėjį vardan tų uogų būsim gatavi net nuo saugaus lentų pagrindo nulipti.
Bruknių balti varpeliai. Šiandien jų sužadėtuvės, šiandien jos išsipuošę, šiandien mes lenkiamės trilinki, kad taip žemai esantį jų grožį iš arčiau pamatytume. Viens kitam pranešinėjam, kad agirdž, pirmą kartą matau kaip brukne žydž. Mes joniškiečiai, mes nesakome „žydi”, mes sakom konkrečiai – žydž.
Švyliai, kurių, atrodo, tiktų prisikimšti į pagalvę, tokie švelnūs, purūs ir kur kas labiau apčiuopiami nei pienės pūkas. Kada jie žydėjo, gal per pažintinio tako atidarymo žygį? O dabar jau žilagalviai – tai sėklos su skristukais.
Plėšrūnės saulašarės laukia kol atlėks koks vabzdukas, nutūps, prilips, o tada jos tik niam-niam-niam.
Ežero krantai apaugę sodriais žaliais lapais, reikia tik šiek tiek įsižiūrėti, ir tarp jų galima pastebėti baltus žiedus.
Pelkinis žinginys, liaudiškai sakant kalija. Mums labiau žinomos poniškosios jų giminaitės, kažkada augintos vos ne ant visų palangių. Miesčionių kalijų baltas kalnierius didesnis, o esybė – liaunesnė ir geltonesnė. Giminaitės iš pelkių ne tokios gražios, bet joms mūsų vertinimai vienodai rodo, jos žydi ne mums. Žiedai susislėpę tarp lapų. Vėliau tas kumštelis sunoks nuodingomis raudonomis uogomis, kurios prilips prie ančių kojų ir plunksnų, kad tos jų sėklas kuo plačiau išnešiotų. Priaugs dar daugiau lapų, kurių niekas neės, nes jie irgi nuodingi.
Tas ežeras gražus stebuklingai. Užburiančiai. Gali būti mėlynas kaip dangus, ir gali būti su plaukiančiais debesimis, ir jame gali paskęsti mėnulis, o medžiai prie jo krantų auga ir aukštyn, ir žemyn.
Stebuklingai ir užburiančiai gražiai žydi gailiai. Jie giminiuojasi su rododendrais! Kažkas turi užsimegzti iš tų gražiųjų žiedų, bet niekada nepastebėjau, kas.
Mūšos Tyrelio pelkėje ant tako gali pasitaikyti vaikų. Ko gera teisūs buvo tie gamtininkai, skelbę, kad birželį į pelkę atsivedami jaunikliai. Čia žmonių vaikai, o gal laumės vaikai?
