Joniškis 2016-aisiais

2016-ieji atėjo per baltutėlį šviežią sniegą, kas tik netingėjo, per sausį pripaveikslavo gražių Joniškio vaizdų.

Vasario 16-ąją į Joniškio gatves ir skverus mediniais paukščiais išskrido laisvės skrydis.

Pavasarį ir vasarą Joniškyje dažnai pasmirsdavo kiaulių mėšlu. Po pasipiktinimų feisbuke, užgimė pilietinė inciatyva: kultūros centre ir prie maksimos buvo surinkta daugiau nei 1200 parašų prieš smarvę, kurie nors smarvės visai nesunaikino, bet intensyvumą apmažino.

Kita 2016-ųjų feisbukinio pasipiktinimo banga vadinosi „mes be baseino nenurimsim” – užbangavome, kai paaiškėjo, kad didingo ir prašmtanaus sporto komplekso projekte, kurį savivaldybė užsakė suprojektuoti (teisybė ar ne, kad projektas kainavo 90 tūkstančių eurų?), bus didelė salė, daug sėdimų vietų, o baseino nebus. Savivaldybė paskui pažadėjo, kad baseinas kada nors bus, bet ne visi patikėjo. „Makaronų kabinimo metas arba pažadas gyventi po mirties” – visą tą reikalą apibendrino laikraštis „Sidabrė”.

O su maxima galėtų būti susijęs dar vienas metų įvykis: šiemet visa Lietuva boikotavo maximas nepirkimais, mes vis nulėkdavom patikrinti, ar daug žmonių mūsiškėj. Prie to paties kažko ir nesupirkdavom, tai… turbūt tokio įvykio kaip prekybcentrių boikotas Jonišky neįvyko. Kaip jum atrodo?

Muziejaus naktų dieną Joniškyje atsidarė bufetas, nu tiesiog labai sėkmingai atsidarė…. o paskui išnyko visiems laikams.

Muziejaus naktų pavakaryje atsidarė Baltoji sinagoga. Kas užėjo, tas apstulbintas buvo jos vidinio grožio. Kaip gerai, kad sinagoga neišnyko visiems laikams!

Ar visiems laikams užsičiaupė Miesto aikštės fontanas, kol kas nežinia. Vasaros pradžioje purškė, užliedamas nemažą plotą aikštės, o vasaros pabaigoje nebeliko. Ir vsio. Žiūrėsim, ar atšlaps atšilus orams.

2016-ųjų vasarą penkiose Joniškio gatvėse atsirado koplytėlės.

Visą vasarą Kudirkos gatvėje buvo galima sutikti daug dailių vyrų. Užtaisė visas duobes, išasfatavo takelį ir pakeitė lempas. Kudirkos gatvė dabar itin šviesi. Vilniaus gatvei taip gerai nepasisekė, ne visai aišku, kaip ten buvo, štai spaudoje buvo užsiminta, kad lempų kotai nauji, o pačios lempos tai nelabai.

Vyrų buvo pastebėta ir stulpuose. Raizgiojo ten kažką, o koks galų gale rezultatas, neaišku.

K. Grablevskos – KPC nuotrauka

2016-ieji buvo metai, kai dažnai minėjome Medvilionius ir Goesus. Medvilionių dvaras taip ir nenugriautas, pavadintas kultūros vertybe, o jo vertės įrodymai visus metus buvo labai gražiai keliami į viešumą. Prieš metus nelabai kam girdėtas Goeso vardas dabar garsus, žinomas, plačiai ištransliuotas ir atminimo lentelėmis prikaltas prie pastatų.

Daug gerų renginių įvyko minint miesto šventę. Parapijos jubiliejaus proga Jonišky skambėjo kariljonai (varpai). Kas negyvenam centre, tie labai džiūgavom, nes gražiai skambėjo. Šių eilučių autorei kirbėjo klausimas, kaip tą varpų instrumentą į bažnyčios bokštą užkėlė, nes ten ir be jokio nešulio užlipti nėra paprasta. Ach, geriau būčiau neklausus… iš tiesų tai skambėjo varpų muzikos įrašas. Nu bet gražus buvo. Dedam pliusą. Bažnyčia irgi sau užsidėjo pliusą, netgi dvigubą, vadinama karavyku. Tiesiog šventoriuje.

Miesto centre esantys seni pastatai pasidabino baltomis langinėmis ir intriguojančiais užrašais. Liepos mėnesį eidavome valgyti į liaudies banką, o riestainio iškaba prie neįgaliųjų draugijos paleido gandus, kad Joniškyje atsidaro nauja cukrainė. Gandas apaugo smulkmenomis, jau buvo žinomos cukrainės savininkų pavardės, jau paaiškėjo, su kuo jie giminiuojasi ir kuri kavinė subankrutavo dėl šios cukrainės atsidarymo… bet miesto šventė baigėsi ir riestainio iškabos nebeliko. Tik kolonialių prekių krautuvė vis dar laukia pirkėjų.

Linos Ripskytės nuotrauka

Misterija „Joniškis – amžių miestas” mano akims ir ausims atrodo vienas iš geriausių renginių išvis kada nors vykęs Joniškyje.

Rudeniop prasidėjo rinkimų į Seimą agitacija! Ir 2017-ųjų kalendoriukais apdovanojo, ir plakatais visi paviršiai buvo nukabinti, ir tiesiog labai įdomūs debatai tarp kandidatų buvo surengti Raudonojoje sinagogoje.

2016-aisias Joniškis atsisveikino, atsibučiavo ir išleido į pensiją Policijos komisarą, susiorganizavo sau naują Švietimo skyriaus vedėją, o Joniškio autobusų parkui – du naujus autobusus. Lietuva sužinojo, kad suvalgius sūrelį, galima pripūsti promilių ir pamatė, kaip Joniškyje barstomas smėlis kai keliai apledėja. Kadangi šį vaizdą daugelis matė tik per feisbuką, atidžiai dairysimės sulaukę naujų šalčių.

Saulės mūšio metais rimtai susvyravo Saulės mūšio vieta. Gali būti, kad persikels iš Joniškio rajono į Radviliškio rajoną. Archeologai giliai kasa, mojuoja rastais gelažiukais, o nedabaigtas Jauniūnų memorialas stovi sau tyliai, nesigina.

Ir dar daug visko buvo. Koks 2016-ųjų įvykis įsiminė Jums?

8 thoughts on “Joniškis 2016-aisiais

  • 2017-01-10 at 06:53
    Permalink

    Viskas gražu.
    Bet paminklas centre – nei į tvorą, nei į mietą, nes buvęs priklaupęs (gan pagarbu, ar ne?) tarybinis karys – išvaduotojas (prašom nemaišyti – ne okupantas) menine prasme tikrai buvo kur kas aukštesnės prabos menine prasme.
    Todėl siūlau apmąstymui: ar ne geriau būtų toje vietoje, kur buvo kareivis (o ne ten, kur yra dabartinis paminklas Miesto a.) pastatyti paminklą žiemgalių valdovui, kurį Livonijos kronikos vadino REX, Viestartui?

    Reply
    • 2017-01-12 at 21:18
      Permalink

      Siūlytumėte nugriauti Nepriklausomybės paminklą dar kartą? Žiemgalių valdovui ir kitiems reikšmingiems asmenims būtų galima ir kitų vietų rasti.

      Reply
  • 2017-01-15 at 05:24
    Permalink

    Jei jau statyti, tai reikėjo kaip reikiant, o ne niekalą – nes menine prasme šitas „Nepriklausomybės” paminklas yra neprilyginamas net buvusio kareivio paminklui.
    Be to, šitas pastatytas kertėje, trukdant eismui, o anas stovėjo nugara į geležų parduotuvę (beje, kiek girdėjau, tas, kuris jį nutraukė žemėn, po to nusižudė – gal ir teisingai viskas pasibaigė, nes viską dera daryti civilizuotai, o ne kaip pokario banditui – ne apie tikrus partizanus kalba).
    Ir nereikia jokių kitų vietų, nes negalima perkrauti miesto paminklais – paminklas turi būti MENO kūrinys, o ne kažkokia nesąmonė, kuri greičiau vadintina lenta, o ne paminklu. Kuo Joniškis nors kiek yra garsus? Žiemgalių paveldu, todėl tai ir dera puoselėti.
    P.S. korespondentų priedermė yra ne ginčytis su pasiūlymais, o juos nunešti ik valdžios ir visuomenės.
    Nes Lietuvoje nėra paminklo Viestartui.

    Reply
    • 2017-01-18 at 22:51
      Permalink

      džiaugiuosi, kad čion užsuka toks dėmesingas ir savo nuomonę turintis bei išsakantis skaitytojas, tikras joniškietis. Nebesiginčysiu. Valdžia ir visuomenė tesužino tamstos pasiūlymus!

      Reply
      • 2017-01-19 at 11:16
        Permalink

        Aš irgi džiaugiuosi, kad atsirado ši svetainė, kurios priedermė ir būtų tą mūsų Joniškį pagerbti, neleisti jam sunykti, jį auginti.

        Reply
  • 2017-01-19 at 11:53
    Permalink

    Todėl, tęsiant mintį, korespondentui prie progos būtų apie ką pakalbėti su rajono valdžia.
    Kas kita, kad žmones gerai nulipdyti mokėjo tik a.a. Bogdanas, dabar tai neblogai daro buvęs žagarietis R.Kvintas, o nėra Lietuvoje skulptoriaus, mokančio gerai, tikroviškai nulipdyti žirgą (žr. Algirdo paminklą Baltarusijoje). Dar reikia turėti omenyje, kad žiemgalių ginklas buvo išskirtinis – http://www.knives.lt/node/919 , kurių pagalba jie laimėjo Saulės mūšį (Lietuvos „istorikai” teigia ten buvus Vytenio žemaičius, bet Eiliuotoji Livonijos kronika (Livländische Reimchronik) mini tik žiemgalius, kurie „be gailesčio kryžokus žudė” – (01938.) die Semegallen die dar nider(01939.) slûgen jâmerlîche, kurie vieni tegalėjo žinoti tuos spąstus: tarp dviejų upelių – Tautinio ir Mūšos uždarą erdvę, kuri baigėsi pelkėta vieta, kur kryžokai prarado arklius, o pėsti su apie 60kg sveriančiais šarvais nebegalėjo pasipriešinti, kada kalavijuočių reisas truko gal tik 3dienas į Saulės žemę, kurią minėta kronika vadina Lietuva, kas rodo, kad aniems tuo laiku visi baltai galėjo būti vieno veido – kaip mums kiniečiai, todėl mūšio aprašyme paminėjimas, kad „lietuviai atstūmė „kryžokus” reiškia tik žiemgalių, žudžiusių kryžokus, veiksmus ).
    Dėl to žiemgaliams visokie žemaičiai (žodis žemaitis žiemgalių žemėse nuo seno yra keiksmažodis) dėl Saulės mūšio vietos spendžia visokias pinkles, kad įamžinimo vieta nebūtų pabaigta tvarkyti.
    Labai panašu, kad tame mūšyje kovėsi artimiausių mūšio vietai Sidabrės, Raktės ir Jurgaičių (dabar Kryžių kalnas) žiemgalių pilių profesonalių karių įgulos su šauktiniais.
    Mūšio vietą nurodė vokiečių istorikas Belinghofenas, o vokiečiai tikrai žino kur buvo, ką darė ir apie tai turi n šaltinių.

    Reply
    • 2017-01-19 at 18:18
      Permalink

      nesu korespondentas ir galimybių pakalbėti su rajono valdžia turiu tiek pat, kiek kiekvienas joniškietis. Šis tinklaraštis rašomas laisvalaikiu.

      Reply
  • 2017-01-20 at 01:27
    Permalink

    Tinklaraštis yra laikraštis, tik interneto.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *