Laumės nejodinėja laumžirgiais

Kokia tai paslaptinga jėga yra suveikusi, kad keturis metrus tiesiai augusi pušis staiga daro vingį? Skyla į dvišakumą. Užmezga kilpą. Oi, tas miškas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas.

Dairaisi ir matai daugybę medžių su nesuprantamais nuvingiavimais. Sako, tokie medžiai išauga energetiškai stipriose vietose. Ten, kur kamienas suvingiuoja arba išsišakoja į dvi dalis turi priglausti tai, ko norėtum atsikratyti. Pirštą, ant kurio yra karpa, koją su pūliniu, širdį su nelaiminga meile arba tulžies pūslę su akmeniu. Palaikyti. O paskui bėgti šalin, ir jokiu būdu neatsigręžti.

Bet jei bėgsi lentų taku, nesuveiks. Jei bėgsi arba eisi lentų taku, iškrisi iš konteksto. Nebebūsi gamtos tvarinys, kurį veikia medžių jėgos ir laumių kerai, o tik būsi atsitiktinai užklydęs pašalinis, prisijungęs prie teledvejų, patogiai nesušlapęs kojų ir nepasiklydęs. Taku gali eiti tris kilometrus, pušeles, kupstus ir ežerą stebėsi saugiai lyg per stiklą.

O pelkė stebės tave. Driežiukų, rūpūžių, ančių, gyvačių ir ežerėlių akimis.

Pokario metais į pušį įkelto Dievuliuko medinėmis akimis – toje vietoje, kur vilkai sudraskė mergaitę, iš jos liko tik žiedas.

Ežeras atspindi dangų, galima pagalvoti, kad jo vanduo mėlynas. Oi ne. Vanduo rudas lyg stipri kava. Kas į jį panirs, pasikeis visam laikui. Nesvarbu, kad atrodys taip pat, esmė bus perinstaliuota. Tas ežeras… net ir prie kranto gylis neišmatuojamas. Ir išvis, tai, ką įsivaizduoji krantu esant, tik samanų ir durpių pluta, uždengusi buvusio ežero platybę. Tai ne sausuma, oi ne.

Žingsnis samanų patalu už trijų metrų atsiliepia pelkės sugurgėjimu. Koją ištrauki su tokiu garsu lyg nuo bučinio atsipleštum. Žemė liūliuoja. Stipriai kvepia gailiai. Ledum palustre, jie giminiuojasi su rododendrais. Kvepia svaiginančiai. Taip, kad pradedi užmiršti iš kur ir dėl ko atėjai, pradedi užmiršti net ir savo vardą. Kai vaikštai tarp liūliuojančiu samanų, nebesvarbu kryptys, nebesvarbu vardai.

Žali žali pelkių kurkulai.

Saulės ašaros žiba ant raudonų plėšrių plaukiukų.

Laumės nejodinėja laumžirgiais. Jos supasi pušies išlinkimuose, žaisdamos pokario metais kažkieno paliktais tulžies akmenukais. Jų alsavimas šiurena drebulės lapus. Ilgais plonais pirštais laumės glosto rūpūžės nugarą. Papurto gailius, kad dar stipriau kvepėtų. Ai, nusitraukia nuo kaklo karolius, ai, leidžia į samanas subyrėti karoliukams, ai, tegu pasidžiaugia tie paiki žmoneliai.