Be penkių minučių šešios, be penkių dienų Kalėdos
Švytintis bažnyčios laikrodis matomas iš toliausiai. Be penkių minučių šešios – gruodį tai jau tamsybių metas. Tik gatvių lempos, tik kur-ne-kur mirksinčios girliandos, tik šviesa languose, viliojanti pažvelgti, kas ten viduje.
Paslapčių kambariai, o jų įrėmintas netikėtai pamatytas paveikslas, kurio antra dalis kabo mūsų namuose.
Kas atpažins, kur kabo ši Liustra Įspūdingoji? Kas prisimins, kas ir kada ją pakabino, kokius renginius ji nušviesdavo?
Prekių reklama įgauna eglutinį foną ir tampa kalėdų dekoracija.
Viduje – šviesu, šilta, kvepia kava iš aparato. Lauke sliūkina, blaškosi, centus skaičiuoja juodi šešėliai.
Prieš Kūčias pastebėti anksčiau nematyti akvariumai, kur virš pirkėjų galvų plaukioja atšilę žuvys.
Įvairiaspalviai langų kvadratai, priedo dar įgarsinti kalėdinėmis giesmėmis.
Raudonoje salėje skraido kometa, o gal koks švytintis angelas. Antro aukšto langai papuošti kaštonų šakų vitražais.
Švelnios rankos sklaido nematomos galvos plaukus. Kambarinis augalas galbūt svajoja apie blizgančias girliandas, nežinodamas, kad apsiblizgutinę medžiai po švenčių likviduojami.
O čia viens iš tokių, kur sako: nenoriu jokių Kalėdų, man nieko nereik, atstokit su visa silke ir nesąmoningom dovanom, o nuo džinglbelsų jau nebegera darosi. Nu vienžo kaip aš.
Personažas nereikalingų daiktų pilnu maišu.
Lange kabo arbatinukas, tą dar suprantame, bet kaip po juo lėkštutė laikosi ir nekrenta, ką?
Tokios jaukios užuolaidikės, už jų tokia jauki šviesa.
Švytintis auksuotas metalofonas, labai jis man gražus.
Kaip iš dainos, kurios nebeprisimenu: „šita moteris lange…”
Be penkių dienos Kalėdos.
